Padėk, Dzievuliau, pažibėti

Jeigu užtektų laiko
Pakartot kelionę
Ir mintimis apvaikščioti kilnias frazes,
Turbūt meiliau galėčiau padėkoti -
Nors žemė - Dievo 0buolys – tokia maža
Ir vis dėlto joje išauga žmonės
Mirties nenugalėti
Ir kaip stebuklai
Kito daliai jautrūs.

“Kas tavo širdį gedulu aptraukia? „

Nejau galiu manyt, kad iš toli
Į mano dvasią atsišaukęs,
Va šitaip, Viljamai, tu man kalbi?
Arba ir vėl: 

“Gal priminė harmonija švelni
Tavos vienatvės tuštumą nejaukią,
Kurioj be draugo mielo gyveni? „

Akmuo į akmenį
Tik skrydy dužta
Ir visa ko skeveldros byra
Pasėkoje tik neramios būties.
Ar nemanai, garbus bičiuli,
Jog ir vienatvė
Gyvastį ant delno savo laiko,
Kad dar, kad dar minutę- kitą
Galėtų pažibėt,
Norėdama harmonijos ir muzikos daugiau?

Kaip dovaną gyvenimą imu ir tokį, 
O ji, vienatvė - dangiškai gili.
Pro ją žmogus įeina
Bent pavaikščiot Savyje -
Nepaprastai prasminga ji.
Galbūt ir mudu čia todėl kartu,
Kad ji, Vienatvė,
Neramioj žmogaus būtyj
Bent mirkteli atokvėpiu ir laisve.
Nepyki, Viljamai,
Bet šiandien ją imu
Kaip mielą draugą,
O tu, Dzievuliau, pažibėti mums padėk,
Kad ir vienatvėje
Neatsimuštum kaktomis į sienas...