Aš – nežinia

Užburtas žodis – rūškanas, susirgęs,
Nuo pat vaikystės stumiamas į šoną.
Pritinkantis kaip bulvių košei spirgas,
Praryjamas ne visada maloniai.

Visi išminčiai dedasi žiniuoniais –
Pasaulis jiems – kaip jūra iki kelių.
Priprantame prie visokiausių monų,
Žinojimu sau protą nusivalę.

Mokyklos išsiplėtusios kaip medžiai –
Randi tarp knygų ko širdis tik geidžia.
Atsibėgėję mokslo ietį bedžiam,
Išdidumu prilygdami net gaidžiui.

O Žemė, Saulė, kosmoso tolybės,
O mikroskopais įmenami gyliai,
O Dievo norų tobula galybė,
Savižudžiai pasauliu nusivylę –

Vis laukia mūsų, niekaip nesulaukia,
Nemokame prie jų net prisiliesti –
Ir vis platyn tas nematytas laukas,
Kaip duoną apsiriečiantis pelėsis.

Baugu žvalgytis – nieko mes nežinom
Ir skruzdėlėm bėgiojame prie urvo,
Kur rieda mum nematomas vežimas,
Vis grimzdamas į gėrį ir į purvą.

Ir kaip dažnai pakliuvę jam po ratais,
Net šūktelėt nespėję išgaruojam,
Ir nieko doro žemėj nesupratę,
Vis dėjomės žinojimo herojais.

Yra viltis, bet nieko nepagausit,
Su samčiu jūrą perpilti panorę.
Tas „nežinau“ visur keroja gausiai –
Dangaus erdvės ir mūsų žemės svoris.