Scenos vidury, užrištas kelionmaišis.
Užmirštais vardais, it našlės ir bevaikės, snaudžia dulkės.
Rytais jos vaikšto, šoka-nedainuoja.
Kiek daug vienodų, nuodėmėmis apdalintų,
Pamaldoms vykstant, glaudžiasi.
Perpildyton taurėn, laikinas jų saldumas, kapsi...
Siela rami, amžinai tyli
ir nesikeikia...