Sunkus tas metas...

Ir aš, beje, taip nemanau,
Kad senio būtimi turėčiau džiaugtis -
Sukumpęs kūnas aiži ir nedaug
Sveikatos net ir sieloje išlieka,
O tai, kas kitada
Laiminga ir gražu,
Tik atsiminti tegaliu.

Sunkus tas laikmetis - žmogaus senatvė,
Kad ir meluodamas ją pagiri,
Bet ji net savo ausimis kurčia.
Girdi per skausmą - girgžda kaulai,
Nors dieną - naktį lazdomis ramstai.
Bet priekaištus jai, Viljamai,
Ir pats ne kartą išsakei,
Tik kai laimingas – ar girdėsi?
„Skubėk surinkti vasaros kvapus
Į vieną brangų indą krištolinį, “
Tačiau ne vaistas juk,
Nes alkano kvapais nepamaitinsi.

Ir vis dėlto džiaugiuosi atmintim,
Kad niekuomet mums poreikio netrūkę
Pabūt drauge, kaip traukinio kupė,
Nors ir žinau, kad nepadės -
Važiuoja traukinys,
O bėgių sandūrose ratai
Nelyg vilkai išalkę kala dantimis:
Jau ne esi,
Jau tik esė.

Skaityk, o Viljamai, jaunyyystės sonetus,
Juos myliu net tuomet, kai kliedi,
Esą, skubėk:
„Kol tavo valdose žiemys kraupus
Grubia ranka gėlių dar nenuskynė“...

Palieka daug iš to, kas buvo kažkada,
Bet ačiū die, kad ne Tėvynė.