Rašyk
Eilės (77206)
Fantastika (2260)
Esė (1534)
Proza (10804)
Vaikams (2630)
Slam (65)
English (1189)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







(kūrinėlis bala žino kada talpintas puslapyje fantastika.lt)


    Tamsus ir pridvisęs kabinetas. O peizažas už lango gražus – saulė žaidžia blizgančiose neaukštų medelių viršūnėse, čiurlena plonytė upelio juosta, nusvirę gluosnių šakos beveik liečia pedantiškai nuskustą pievelę. Iš dvidešimt penkto aukšto viskas atrodo taip ramiai ir idiliškai, kad Jokūbui net akyse raibsta. Kaskart užėjęs į tėvo kabinetą jis bematant prisiploja prie didelio lango, prilimpa prie jo ir dabar – išvertęs akis, pražiojęs burną. Lauke vakarėja.
    Tėvas šiandien nervingas, nuolat keiksnoja prastai dirbantį kompiuterį ir nerangią sekretorę, kuri vis nespėja laiku atspausdinti kokio nors laiško. Vieno iš visos laiškų krūvos, ir kaskart – pačio svarbiausio. Atrodo, tėvelis paskutiniu metu nieko kito neveikia, tik tuos laiškus skaito, rūšiuoja, antspauduoja, ir be abejonės, vaiko nuo jų Jokūbą – lyg popieriai būtų svarbesni už vienintelį sūnų.
     - Odeta, testamentus gavai?.. Kodėl? Po velnių, aš tavęs čia nelaikau – čiuožk namo jei nori! Jokių „tuoj“, ar tu bent įsivaizduoji kas bus, jei liksim be testamentų? Ar tu bent įsivaizduoji?!
    Odeta įsivaizduoja, laksto iš vieno kabineto kampo į kitą ir vis kliūna už Jokūbo. Vargšė moteriškė ties isterijos riba, mažiausiai jai dabar reikia beprasmių pykčių su viršininku ir įkyraus šio sūnaus, snargliuota nosimi mazgojančio lango stiklą. Kartais neištvėrusi įtampos sekretorė vis pravirksta, tada ant tvarkingų, smulkiu šriftu primargintų lapų byra makiažu atskiestos ašaros, ir dokumentus tenka perspausdinti iš naujo.
     - Pasitrauk. – sumurma tėvas, eidamas pro Jokūbą. Paima nuo sekretorės stalo planšetinį kompiuterį, paknebinėja ir ima skaityti. Skaito ilgai – iš spausdintuvo, tūnančio po stalu, spėja išlįsti keli tuzinai naujų lapų – tada kažką pasižymi ekrane, piktai nušveičia įrenginį ant stalo, atsiremia alkūnėmis į palangę, ir sunkiai įkvėpęs ima kūkčioti. Jokūbas iki šiol niekada nebuvo matęs verkiančio tėvo.
    Sustoja ir sekretorė, netyčia paspyrusi ant žemės besimėtantį kavos puodelį. Ilgai žiūri į viršininką, paskui papurto galvą ir grįžta prie darbo.
     - Odeta... – silpnai išstena tėvas.
     - Taip?
     - Odeta, ar tu supranti... Ar supranti, ką mes darom? Ar bent suvoki, kas dabar atsitiks, kas... Su jais visais... Ten...
    Jokūbas daugiau nebegali klausytis. Jis nusisuka, prisispaudžia kakta prie storo, apčiupinėto stiklo, ir ima stebėti dangumi ropojančius lėktuvus. Tokių daug, jie suka ratus ir lakioja pirmyn – atgal, palikdami tarp debesų baltas vatines juostas.
    Tėvas trinkteli į metalinę palangę kumščiu, rankove nusivalo veidą ir vėl sėda prie kompiuterio.
     - Odeta, trečio bunkerio planą perspausdink. Taip, greičiau. Paskui paduok propagandos skyriaus raportą, reikės peržiūrėt. Ir patrauk vaiką nuo lango.
    Jokūbas tuoj pat pagriebiamas už rankos, ir nuvedus į kabineto kampą, įgrūdamas kieton kėdėn. Po nosimi jam atsiranda keli aplamdyti popieriaus lapai ir sauja spalvotų šratinukų – piešk, atseit.
     - Tėti, bet kodėl man negalima prie lango?
     - Nezysk.
     - Tėti, aš noriu į lėktuvus pažiūrėt...
     - Jau prisižiūrėjai.
     - Tėti...
     - Ša!
    Jokūbas susiraukia ir nupiešia lėktuvą. Gražų, su dideliu propeleriu ir iš paskos besidriekiančia debesies juosta.
    Skimbteli telefonas, sekretorė puola prie jo ir išrauna ragelį.
     - Čia tas, iš vidaus reikalų ministerijos. – išsigandusi sušnabžda tėvui. – savo ataskaitą atnešė.
     - Įleisk.
    Kabineto durys atsiveria, įeina žilas ministras pažaliavusiu veidu, padeda ant stalo storą voką, pasilabina. Tėvas net nepakelia galvos.
     - Jūsų ekscelencija, personalo evakuacija jau prasidėjo. Ar norėsit, kad sekretorė...
     - Ji pasiliks. Ir taip vargu ar spėsim. – nukerta tėvas. Odeta staiga sustoja lyg ištikta stabo, jos lūpos ima trūkčioti, po stalą nelygia vėduokle pasklinda susegti nespėtų lapų šūsnis.
     - Ir dar, jūsų sūnus... – žilagalvis žvilgteli į Jokūbą, į lėktuvą popieriaus lape, ir vėl į Jokūbą.
    Tėvas atplėšia žvilgsnį nuo ekrano, pirštais trindamas akis tyliai sumurma:
     - Paimkit jį, laiko dar yra, bet geriau paskubėti. Tik... Pala, aš atsisveikinsiu.
    Ministras supratingai linkteli ir nusisuka. Jokūbo pečius suspaudžia drebančios tėvo rankos, prieš akis atsiranda išbalęs jo veidas, dabintas juodais paakiais, raudonomis akimis ir iš nerimo apkramtytomis lūpomis. Vaikas – automatiškai, pats to nesuvokdamas – įsideda šį vaizdą savo atmintin, kad su siaubu ir neviltimi galėtų prisiminti visą gyvenimą. Staigiai bei nemotyvuotai kintančias prezidento nuotaikas, atšiaurumą pavaldiniams, nedėmesingumą pačiam sūnui jis greitai užmirš. Bet portretas liks ilgam.
     - Klausyk, Jokūbai, mes turbūt daugiau nepasimatysim. Nepyk ant manęs, gerai? Matai, aš... aš padariau didelę klaidą. – tėvas, rodos, vėl ruošiasi pravirkti. – Aš susiginčijau. Susiginčijau su vienu žmogum, mes lažinomės, ir aš pažadėjau jam įrodyt, kad aš... aš...
    Odeta, lašindama nebylias ašaras, drebančiomis rankomis varto ką tik atspausdintų lapų šūsnį. Žilas ministras apsimeta tyrinėjantis miniatiūrinį herbą ant sienos.
    Tėvas kalba, grieždamas dantimis ir spausdamas prie savęs Jokūbą.
     - Aš tuoj pradėsiu karą. Niekas netikėjo, kad galiu. Bet pradėsiu. Niekas ir dabar netiki, bet per vėlu ką nors atšaukt, todėl reikia išsaugot ką turim, ir dievaži, aš stengiuosi kiek galėdamas... Mes viską atspausdinsim, viską viską, ir užkasim giliai po žeme. Supranti? Kariaus robotai, vieni į kitus šaudys robotai, todėl gal bent keli žmonės išliks. Ir kada nors perskaitys. Spranti, Jokūbai? Dėl to verta stengtis, sūnau, supranti? Dėl to verta stengtis...


    Leisdamasis liftu į bunkerį, žilagalvio ministro draugiškai laikomas už rankos Jokūbas kurį laiką dar jaučia silpną vibraciją, beveik gali girdėti iš po žemės dangun besiveržiančių raketų dainavimą. Kartais jam pavyksta kūkčioti į taktą, kartais ne. Viršuje, dulkėtame kabinete su nuostabiu vaizdu pro langą jo tėvas bei sekretorė Odeta pluša ruošdami paskutinius štrichus pasaulio mirties kronikai, kažkur toli dangumi jau tikriausiai skrieja raketa, nutaikyta į dvidešimt penkių aukštų pastatą prezidento vardu pavadinto parko centre. Jos pakaks ir visam miestui.
     - Dėde ministre, - gniauždamas nupieštą lėktuvėlį kairėje rankoje ir gailėdamasis, kad nepavyksta nusišluostyti vis varvančios nosies, kreipiasi Jokūbas, - o kodėl tėtė negali į bunkerį atvažiuot paskui, kai padarys savo darbą? Kodėl jis nenori?
     - Nežinau... – atsako šis. – nežinau. Matai, vaikeli, sąžinė – keistas dalykas...


MT: Apokalipsė.

2010-11-24 01:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-29 16:23
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
by the way kariausiančių robotų jausmai būtų indomiau skaityt
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-20 05:39
Svoloč
Tu neblogai rašai. Gerai. Kodėl negalėtum rašyti apie paprastus dalykus, kasdienius, jausmus, kažkokius įvykius ir t.t., kam gaišti laiką rašinėdamas tokias nesąmones? Ar tu rimtai galvoji, kad tai neša link fantastikos?
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-30 11:53
Dvasių Vedlė
Nematau aš čia jokios fantastikos. Kabinetinė fantastika sakai? tai čia tas pats, kas parašytum pasakojimą apie tai kaip žmonės kokios tai Atlantidos ieškojo (neesmė, rado ją ar ne) ir pavadint jį nuotykine fantastika.

Jei nekimbant prie fantastikos nebuvimo, tai visas prezidento darbas atrodo netikroviškas. Jei jau robotai kariauja, tai manau technologijos yra žymiai labiau išsivysčiusios, kad duomenis saugotų ne ant popieriaus lapų. Jau dabar dažnai darbai pateikiami skaitmenine forma. Ir nemanau, kad kokia šalis ruoštųsi karui ir paliktų savo prezidentą spausdinti popierius. Juk tai prezidentas galų gale, vienas iš svarbiausių personų valstybėj. Man jis labiau primena kažkokios firmos direktorių, kurio kompanijai gresia bankrotas, nei šalies vadovą.

Ne, kaip tavo gabumų žmogui man šitas darbas atrodo per silpnas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-23 18:49
Damastas
Didesniu priekaistu, kaip ir nerasciau (rasciau, zinoma, bet tiek to), taciau kodel reikejo deti daikta parasyta pries bbz kiek laiko. Kazkaip nesazininga arba tingu, nelygu kuris zodis paciam autoriui baisesnis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-23 01:04
amžinas mokinys
va taip ir nusišypsojau pradžioj taip patiko šios eilutės,
bet iškart sekančios parodo kaip galima greit vaiką sugadinti ar ne? :)
  Jokūbas daugiau nebegali klausytis. Jis nusisuka, prisispaudžia kakta prie storo, apčiupinėto stiklo, ir ima stebėti dangumi ropojančius lėktuvus. Tokių daug, jie suka ratus ir lakioja pirmyn – atgal, palikdami tarp debesų baltas vatines juostas.
    Tėvas trinkteli į metalinę palangę kumščiu, rankove nusivalo veidą ir vėl sėda prie kompiuterio.
    - Odeta, trečio bunkerio planą perspausdink. Taip, greičiau. Paskui paduok propagandos skyriaus raportą, reikės peržiūrėt. Ir patrauk vaiką nuo lango.
    Jokūbas tuoj pat pagriebiamas už rankos, ir nuvedus į kabineto kampą, įgrūdamas kieton kėdėn. Po nosimi jam atsiranda keli aplamdyti popieriaus lapai ir sauja spalvotų šratinukų – piešk, atseit.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-22 01:26
kondensofkė
vargšė sekretorė, bet šauniai parašyta
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-17 00:21
Andrew Thomas
idomus kurinukas.bet kaip ir minejo dauguma.keistoka suvokti kad kazkokios valstybes prezidentas i ''paskutiniaja teismo diena'' atsiveda savo vienturti sunu.net jei nekreipsim demesio i si fakta vistiek keista kad prezidentas pamirsta apie sunu ir jam priminti turi kazkoks ministras.o apie sekretoria ir taip jau daug prirasyta :)
siaip labiausiai mane sitame kurinuke suintrigavo kokios gi ten lazybos buvo kuriu pasekoje zmogus sumane pradeti 3 pasaulini kariuka?
idomu jei prezidentas tas lazybas butu laimejes ka jo aponentas butu priverstas padaryti.
siaip net galejai kurinuke iterpt tokia minti mazdaug: ''na jau geriau 3 pasaulinis negu...''
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-16 13:42
OM Bodhisatva
- Čia tas, iš vidaus reikalų ministerijos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-27 18:46
Meškiukas
Nepastebėjau :) Galima kažkuriuos momentus priskirti jo vidinei sąžinės kovai,tačiau vis tiek neužbaigta.
Sakau,man daugiausiai netinka tas jo sąžinės dalykas ir lažybos.Nors tu ką, nesusiderina man šitie du dalykai.
Kita vertus, net nevertinau. Bet todėl, kad va ta psichologinė pusė manęs neįtikino, tačiau pasakojimas sužavėjo. Rekomenduočiau, jei turėčiau 100 taškų, tačiau dar kartą sakau- tikrai galėjai padirbėti dabar, nors kūrinys rašytas tada.
Ir nepyk ant seno meškino. Jis iš laimės, kad Valkas bent kažką patalpino, po miškus nuogas palakstė :]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-27 17:54
Valkas
Exuss ir Gmite, nei čia retro, nei čia ką. Elementari "kabinetinė" fantastika. Manau jos elementų pakanka, kad priskirti kūrinį šiam žanrui, o jei kažkam patinka robotai, lazeriai, žali ateiviai, sprogimai ir kiti minimalios protinės veiklos reikalaujantys atributai - jūsų bėdos.

Meškiuk, ar nepastebėjai, kad kaip tik ir stengiausi pavaizduot psichologinę kovą? Tarkim, tėvo. Jį valdo du dalykai - principai ir sąžinė. Bandoma rasti kompromisą tarp šių dviejų, tokią kovą gan dažnai galima pastebėti valdinguose, bet silpnybę turinčiuose žmonėse. Šiuo atveju veikėjo silpnybė - jo sūnus. Tam paryškinti ir naudojamas Odetos personažas, jis kaip ir atspindi bei sustiprina tėvo nuotaikas, plius padeda atsiskleisti keletui charakterio savybių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-27 17:42
Artur Wilkat
Nekomentuosiu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-27 16:47
OM Bodhisatva
Tėti, bet kodėl man negalima prie lango?
    - Nezysk.
    - Tėti, aš noriu į lėktuvus pažiūrėt...
    - Jau prisižiūrėjai.
    - Tėti...
    - Ša!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-27 09:50
Meškiukas
Užpuls mane dabar visi, bet...nepatiko, nors tu ką. Jei jis buvo talpintas fantastika.lt, turbūt ir skaitęs buvau, nes primena kažką.
Valko mokėjimu laisvai reikšti mintis, pateikti skaitytojui visą vaizdą taip, kad gyvai ir matytum, net netenka abejoti. Tačiau va man čia siužetas pasirodė sušlubavęs.
Odeta - ar ji yra veiksme, ar ne - vis tiek nepasigendu. Na laksto kažkokia moteriškė, duodasi, kliūvinėja, pasaulio pabaigos laukia. Sakykim (žiūriu iš savo pozicijos) - būčiau aš Odeta, nešiočiau suknelę, pergyvenčiau dėl pasaulio pabaigos, žliumbčiau ir t.t. Be to žinai, kad už gero pusvalandžio tavęs su visais tavo pms'ais vis tiek neliks. Spjauni į viską ir išeini. Nepasirodė ji nei tokia patriotė, kad iki paskutinės akimirkos rašytų laiškus, anei kažkokia prezidento mūza. Isterija, tai isterija, bet greičiau ji nuvarytų iki to, kad sėdėtų kampe ir žliumbtų, arba išeitų, aprėkusi visus. Na sakau, man tas personažas ir jo veiksmai kažkokie...keistoki.
Dėl sąžinės nelekė pasislėpti? Na jau. Kiek supratau - žmogus principingas, susilažino, numes pora bombų ir laimės lažybas. Tada, pagal viską, jis kaip tik bėgtų slėptis, kad galėtų pasišaipyti po visko: "va, aš laimėjau, išgraužk". O jei sąžinė vis tiek prabudo, tai tada žmogus spjauna ir nieko ten nesprogdina. Charakteris toks šokinėjantis ir nenupieštas.
Aišku, turbūt kažko nesuprantu, nepagaunu minties, bet na kad ir kiek žiūrėjau (net pietaudamas pertraukos metu), temačiau tik gražiai pateiktą pasakojimą...apie nieką :) (nepyk, Valkai). Ar pasakojimo pavadinimas sutampa su kūriniu? Nea. va pavadintum "Sąžinė" ar "Keistas dalykas" - visai kitaip vertintum. O dabar "Tėvas". Na kodėl? Vaikas savame gyvenime, paskutinę akimirką tėvas aiškina apie lažybas, Odeta iš vis iš Veneros iššokusi. Nematau sąsajų. Na taip, čia grynas valkiškas pasakojimas, bet tikrai galėjai daugiau :]
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-27 00:07
Aurimaz
Guut
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-26 13:29
Exuss
Gmite, tobulas "retro" IR FANTASTIKOS derinys yra Fallout serijos žaidimai :)

Fallout stilius - "Although set in and after the 22nd and 23rd century, its retrofuturistic story and artwork are influenced by the post-war culture of 1950s America."

Nesvarbu ar retro, emo, jurassic ar koks hipster, bet turi būti IR FANTASTIKA :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-26 12:44
Exuss
Ir vėl. Ir vėl karas kilo dėl kvailų ambicijų :) Kada bus rimta priežastis?

Mažoka pačios fantastikos. Tas pats, kas du vyrai kalbėtų apie tai, kad pradėjo kurti laiko mašiną ir ji tikrai bus sukurta. Ar tai irgi jau yra fantastika? Tiesa, paminėti robotai.
O kur spalvoti lazeriniai pieštukai, sienos nukabinėtos LED televizoriais rodančiais einamąsias naujienas, kavos puodukai automatiškai užsidarantys, kad neišsilietų skystis, futuristinio miesto panorama už lango, o ne kažkokia pedantiška pievelė? Kur ministro portfelis levituojantis virš grindų apie pusmetrį ir tampomas už pavadėlio lyg šuniukas?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-25 22:14
couch_potato
Geras darbas - pradžia užkabina, per vidurį dar norisi skaityti, pabaiga neįspūdinga, bet visumoje intriga išlaikyta. Stilius šįkart geras, lyginant su kai kuriais tavo darbais, kurių vien dėl jo skaityti neina.
Vienintelis man užkliuvęs dalykas - prastai dirbantis kompiuteris ir nerangi sekretorė. Visgi kalba eina ne apie bananų uab'o direktorių, o apie šalies prezidentą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-24 14:14
St Sebastianas
Na, pavalgiau pietus, gavau saldainį, nuotaika pasitaisė, todėl galiu sudirbinėti.:] Šiaip patiko įvykių stebėjimas vaiko akimis. Manau, kad aš būčiau rizikavęs viską pasakoti iš pirmojo asmens perspektyvos. Tikriausiai autoriui reikėjo pasakojimą padaryti kiek vaikiškesnį - pasaka apie pasaulio pabaiga. Jau dabar beveik atrodo, kad skaitytum istoriją vaikui, jei nekreipi dėmesio į turinį. Bet dar kažko trūksta. Manau emociškai žymiai didesnį efektą padarytų preapokaliptinė pasakaitė.

Odeta yra kiek neaiškus personažas. Jo ekscelencijos meilužė vienintelė mokanti naudotis spausdintuvu? Tikrai netikiu, kad kai Lietuva įsivels į atominį karą su Lichtenšteinu, prie prezidento makaluosis ašarojanti moterėlė.

Žiūrint iš loginės pusės, ar tikrai autorius pasirinktų popieriaus lapą tam, kad išsaugoti informaciją ateities kartoms? Vieną akimirką naiviai tikėjausi, kad autorius niekur nebus paminėjęs popieriaus. Ir tuomet būtų galima argumentuoti, kad lapai buvo plastmasės... Na, bet ne esmė. Man labiau įtikėtinai atrodytų bibliotekos evakuacija, o ne popieriukų spausdinimas jo ekscelencijos kabinete.

Na, ir pabaiga. Man ji netiko. Kažkaip neįsipina į bendrą kūrinio audinį.  Gal kiek pritempta, gal netinkami žodžiai panaudoti. Bet ji tikrai nelimpanti.

Kūrinys turi privalumų ne tik todėl, kad jis yra apie pasaulio pabaigą.:] Sukuriama tinkama nuotaika, pasakoma pakankamai, bet ne per daug. Paliekami neatsakyti klausimai, bet ne tiek, kad perskaitęs sakytum "Ir kas iš to?" Turiu pripažinti, kad tai vienas geriausių trumpų  kūrinių apie pasaulio pabaigą, kuriuos man teko skaityti. Nepaisant to, keli trūkumai man neleido įvertinti aukščiausiu balu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-24 12:16
St Sebastianas
Visada smagu paskaityti kūrinuką, kuriame pasakojama apie paskutines pasaulio akimirkas.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą