Tėvas

(kūrinėlis bala žino kada talpintas puslapyje fantastika.lt)

    Tamsus ir pridvisęs kabinetas. O peizažas už lango gražus – saulė žaidžia blizgančiose neaukštų medelių viršūnėse, čiurlena plonytė upelio juosta, nusvirę gluosnių šakos beveik liečia pedantiškai nuskustą pievelę. Iš dvidešimt penkto aukšto viskas atrodo taip ramiai ir idiliškai, kad Jokūbui net akyse raibsta. Kaskart užėjęs į tėvo kabinetą jis bematant prisiploja prie didelio lango, prilimpa prie jo ir dabar – išvertęs akis, pražiojęs burną. Lauke vakarėja.
    Tėvas šiandien nervingas, nuolat keiksnoja prastai dirbantį kompiuterį ir nerangią sekretorę, kuri vis nespėja laiku atspausdinti kokio nors laiško. Vieno iš visos laiškų krūvos, ir kaskart – pačio svarbiausio. Atrodo, tėvelis paskutiniu metu nieko kito neveikia, tik tuos laiškus skaito, rūšiuoja, antspauduoja, ir be abejonės, vaiko nuo jų Jokūbą – lyg popieriai būtų svarbesni už vienintelį sūnų.
     - Odeta, testamentus gavai?.. Kodėl? Po velnių, aš tavęs čia nelaikau – čiuožk namo jei nori! Jokių „tuoj“, ar tu bent įsivaizduoji kas bus, jei liksim be testamentų? Ar tu bent įsivaizduoji?!
    Odeta įsivaizduoja, laksto iš vieno kabineto kampo į kitą ir vis kliūna už Jokūbo. Vargšė moteriškė ties isterijos riba, mažiausiai jai dabar reikia beprasmių pykčių su viršininku ir įkyraus šio sūnaus, snargliuota nosimi mazgojančio lango stiklą. Kartais neištvėrusi įtampos sekretorė vis pravirksta, tada ant tvarkingų, smulkiu šriftu primargintų lapų byra makiažu atskiestos ašaros, ir dokumentus tenka perspausdinti iš naujo.
     - Pasitrauk. – sumurma tėvas, eidamas pro Jokūbą. Paima nuo sekretorės stalo planšetinį kompiuterį, paknebinėja ir ima skaityti. Skaito ilgai – iš spausdintuvo, tūnančio po stalu, spėja išlįsti keli tuzinai naujų lapų – tada kažką pasižymi ekrane, piktai nušveičia įrenginį ant stalo, atsiremia alkūnėmis į palangę, ir sunkiai įkvėpęs ima kūkčioti. Jokūbas iki šiol niekada nebuvo matęs verkiančio tėvo.
    Sustoja ir sekretorė, netyčia paspyrusi ant žemės besimėtantį kavos puodelį. Ilgai žiūri į viršininką, paskui papurto galvą ir grįžta prie darbo.
     - Odeta... – silpnai išstena tėvas.
     - Taip?
     - Odeta, ar tu supranti... Ar supranti, ką mes darom? Ar bent suvoki, kas dabar atsitiks, kas... Su jais visais... Ten...
    Jokūbas daugiau nebegali klausytis. Jis nusisuka, prisispaudžia kakta prie storo, apčiupinėto stiklo, ir ima stebėti dangumi ropojančius lėktuvus. Tokių daug, jie suka ratus ir lakioja pirmyn – atgal, palikdami tarp debesų baltas vatines juostas.
    Tėvas trinkteli į metalinę palangę kumščiu, rankove nusivalo veidą ir vėl sėda prie kompiuterio.
     - Odeta, trečio bunkerio planą perspausdink. Taip, greičiau. Paskui paduok propagandos skyriaus raportą, reikės peržiūrėt. Ir patrauk vaiką nuo lango.
    Jokūbas tuoj pat pagriebiamas už rankos, ir nuvedus į kabineto kampą, įgrūdamas kieton kėdėn. Po nosimi jam atsiranda keli aplamdyti popieriaus lapai ir sauja spalvotų šratinukų – piešk, atseit.
     - Tėti, bet kodėl man negalima prie lango?
     - Nezysk.
     - Tėti, aš noriu į lėktuvus pažiūrėt...
     - Jau prisižiūrėjai.
     - Tėti...
     - Ša!
    Jokūbas susiraukia ir nupiešia lėktuvą. Gražų, su dideliu propeleriu ir iš paskos besidriekiančia debesies juosta.
    Skimbteli telefonas, sekretorė puola prie jo ir išrauna ragelį.
     - Čia tas, iš vidaus reikalų ministerijos. – išsigandusi sušnabžda tėvui. – savo ataskaitą atnešė.
     - Įleisk.
    Kabineto durys atsiveria, įeina žilas ministras pažaliavusiu veidu, padeda ant stalo storą voką, pasilabina. Tėvas net nepakelia galvos.
     - Jūsų ekscelencija, personalo evakuacija jau prasidėjo. Ar norėsit, kad sekretorė...
     - Ji pasiliks. Ir taip vargu ar spėsim. – nukerta tėvas. Odeta staiga sustoja lyg ištikta stabo, jos lūpos ima trūkčioti, po stalą nelygia vėduokle pasklinda susegti nespėtų lapų šūsnis.
     - Ir dar, jūsų sūnus... – žilagalvis žvilgteli į Jokūbą, į lėktuvą popieriaus lape, ir vėl į Jokūbą.
    Tėvas atplėšia žvilgsnį nuo ekrano, pirštais trindamas akis tyliai sumurma:
     - Paimkit jį, laiko dar yra, bet geriau paskubėti. Tik... Pala, aš atsisveikinsiu.
    Ministras supratingai linkteli ir nusisuka. Jokūbo pečius suspaudžia drebančios tėvo rankos, prieš akis atsiranda išbalęs jo veidas, dabintas juodais paakiais, raudonomis akimis ir iš nerimo apkramtytomis lūpomis. Vaikas – automatiškai, pats to nesuvokdamas – įsideda šį vaizdą savo atmintin, kad su siaubu ir neviltimi galėtų prisiminti visą gyvenimą. Staigiai bei nemotyvuotai kintančias prezidento nuotaikas, atšiaurumą pavaldiniams, nedėmesingumą pačiam sūnui jis greitai užmirš. Bet portretas liks ilgam.
     - Klausyk, Jokūbai, mes turbūt daugiau nepasimatysim. Nepyk ant manęs, gerai? Matai, aš... aš padariau didelę klaidą. – tėvas, rodos, vėl ruošiasi pravirkti. – Aš susiginčijau. Susiginčijau su vienu žmogum, mes lažinomės, ir aš pažadėjau jam įrodyt, kad aš... aš...
    Odeta, lašindama nebylias ašaras, drebančiomis rankomis varto ką tik atspausdintų lapų šūsnį. Žilas ministras apsimeta tyrinėjantis miniatiūrinį herbą ant sienos.
    Tėvas kalba, grieždamas dantimis ir spausdamas prie savęs Jokūbą.
     - Aš tuoj pradėsiu karą. Niekas netikėjo, kad galiu. Bet pradėsiu. Niekas ir dabar netiki, bet per vėlu ką nors atšaukt, todėl reikia išsaugot ką turim, ir dievaži, aš stengiuosi kiek galėdamas... Mes viską atspausdinsim, viską viską, ir užkasim giliai po žeme. Supranti? Kariaus robotai, vieni į kitus šaudys robotai, todėl gal bent keli žmonės išliks. Ir kada nors perskaitys. Spranti, Jokūbai? Dėl to verta stengtis, sūnau, supranti? Dėl to verta stengtis...


    Leisdamasis liftu į bunkerį, žilagalvio ministro draugiškai laikomas už rankos Jokūbas kurį laiką dar jaučia silpną vibraciją, beveik gali girdėti iš po žemės dangun besiveržiančių raketų dainavimą. Kartais jam pavyksta kūkčioti į taktą, kartais ne. Viršuje, dulkėtame kabinete su nuostabiu vaizdu pro langą jo tėvas bei sekretorė Odeta pluša ruošdami paskutinius štrichus pasaulio mirties kronikai, kažkur toli dangumi jau tikriausiai skrieja raketa, nutaikyta į dvidešimt penkių aukštų pastatą prezidento vardu pavadinto parko centre. Jos pakaks ir visam miestui.
     - Dėde ministre, - gniauždamas nupieštą lėktuvėlį kairėje rankoje ir gailėdamasis, kad nepavyksta nusišluostyti vis varvančios nosies, kreipiasi Jokūbas, - o kodėl tėtė negali į bunkerį atvažiuot paskui, kai padarys savo darbą? Kodėl jis nenori?
     - Nežinau... – atsako šis. – nežinau. Matai, vaikeli, sąžinė – keistas dalykas...


MT: Apokalipsė.