Paikas

Kaip skaudžiai ilgiuosi tavęs,

Švelnių lyg žolė tavo pirštų.

Tiktai su tavim noriu degt,

Tiktai be tavęs aš mirštu.


Minutę – prašau – nepalik.

Paliesiu nutirpusiom lūpom,

Nes kartais ištirpę minioj,

Nelaukiame net atviruko,


Nežiūrim, kur metai pabėga,

Nelaukę, kol būsim laimingi.

Staiga pasirodo, kad buvo

Tik kelios minutės sustingę


Slaptai užfiksuotose kadruose,

Lapely ranka užrašytam...

Tuomet tiktai tyliai mąstai,

Kuo kaltas pasaulis šitas,


Kad griūna priimtas sprendimas,

Nelaukęs paskirto jam laiko.

Ant slenksčio pravirksta likimas:

„Žmogau, koks gi tu paikas... “