#1. Arbatos vakaras

*** svarbu paminėti: skyriai rašomi ne iš eilės, todėl kai kas gali atrodyti nelogiška. numeracija yra pagal rašymo, o ne skaitymo seką. ***


#1. Arbatos vakaras

NOROS DIENA

Nors ir nelaikau savęs čikse* ar viena iš tų merginų, kurios tiesiog šiaip labai moteriškos, bet atsikėlus ryte iškilo stereotipinė dilema – neturiu ką apsirengti. Juk negaliu susitikti su Fausto tėvais vilkėdama džinsus ir marškinėlius. Noriu atrodyti tvarkingai, kaip sakydavo mano amžiną atilsį mama. Po 15 minučių stovėjimo priešais spintą – tikrai, tiesiog pusnuogė stovėjau kaip įbesta ir mąsčiau, ką tokio mielo ir tinkamo apsirengti šį vakarą – galiausiai pasirinkau juodą trumparankovę palaidinukę ir pilką sijoną. Tikiuosi, neatrodys per daug oficialiai – persistengti irgi nenoriu. Mokykloje nieko ypatingo neatsitiko išskyrus tai, kad pasijutau visiška dundukė matematikoje... Kuo toliau, tuo labiau prarandu viltį išlaikyti egzaminą, kuris jau ne už kalnų. Belieka tikėtis, kad Faustas viską supranta ir sugebės man išaiškinti. Nors pažiūrėjus į  jo veidą atrodo, kad jam visos šitos matricos irgi sunkiai įkandamas riešutėlis. Bet,  įtariu, bus kaip visada – nieko nesimokys, o paskutinę dieną prieš egzaminą pasėdėsim kartu ir jis per 3 ar 4 valandas sugebės ne tik pats pasiruošti aukštam balui, bet ir man padėti tiek, kad išlaikyčiau. Netgi keista, kaip jis taip sugeba, turbūt genijus iš prigimties.

Po pamokų ėjome tiesiai pas jį. Namas buvo gana nuošalioje vietoje, šalia parkelis – visai gražu. Net keista, taip netoli nuo mokyklos, kuri centre, o čia atrodo jau vos ne miesto pakraštys. Manau, man patiktų gyventi tokioje vietoje. Namas dviejų aukštų, bet pakankamai nedidelis. Įėjus vidun, iš karto pakvipo kažkokiom nežinomom žolelėm ar augalu. Šiek tiek panašu į mėtas, bet tarsi su saldumu. Išgirdau jo mamą šaukiant: „Sveiki, pasikabinkit paltus ir ateikit į virtuvę, stalas tuoj bus paruoštas“. Staiga tolumoje pamačiau žemą šviesiaplaukę merginą, kokiais vieneriais ar dvejais metais jaunesnę už mane, atlekiančią mūsų kryptimi. Buvau garantuota, kad kažkur ją jau mačiau, tik niekaip negalėjau prisiminti, kur. Džiaugsmingai šaukdama „Laaaaaaabas“ ji prišoko prie manęs ir apkabino. Bet iš tiesų nepavadinčiau to apkabinimu – labiau priminė draugiškas imtynes ar geranorišką karinę ataką. Žinau, skamba gana keistai, bet tai tinkamiausi palyginimai jos ūmiai išraiškai apibūdinti. Nežinojau, ką daryti, tad tiesiog ir stovėjau ten įbesta.
- Vanda, nešokinėk taip ant žmonių! Juk gąsdini.
- A-Atsiprašau.
- Geriau bėk, padėsi mamai padengti stalą.
Merginai linktelėjus galva ir nubėgus į valgomąjį, kelioms sekundėms dar likau sustingusi ir be žado. Tada susivokiau, kur esu, ir tariau:
- Čia turbūt tavo sesutė?
- Aha. Nebijok, šiaip ji labai draugiška, kartais net per daug, kaip matai. Bet nesijaudink, jeigu jau taip puolė, reiškia, jai labai patinki.
- Patinku? Kaip galiu patikti, jeigu mes tik dabar susitikom?
- Na, žinai, kaip kartais būna – sutinki žmogų ir tiesiog jauti, kad būsit geri draugai. Sutampa bio laukai, ar kaip ten sakoma. Be to, aš tave irgi tik geru žodžiu minėjau, tad ji susidariusi apie tave gana gerą įspūdį. Aš irgi manau, kad jūs puikiai sutarsit – kad taip ir neatrodo, esat nemažai kuo panašios, išskyrus tai, kad tu drovi, o ji, erm... na, tiesiog Vanda. Pati matei, taip sakant.
- Ė? Tu savo šeimai pasakojai apie mane? – pasijutau keistai, tikrai nemaniau jam esanti tokia svarbi, kad apie mane pasakotų šeimai... Na, bet logiškai mąstant, jeigu jau vakarieniausiu su jo šeima, turėjo bent kažką apie mane paminėti, juk nepažindins taip iš niekur nieko.
- Tai ne. Aišku, kad pasakoju. – jo šypsena bei įprastas plekšnojimas per galvą nuramino, bet tuo pačiu sukėlė ir kažkokį nepažįstamą virpulį. Bloga nuojauta? Ne, tada jaučiuosi kitaip... Šitas jausmas panašesnis į tą, kai sužinai, kad tavo mėgstamiausias aktorius vaidins naujame seriale. Staiga prisiminiau, kur mačiau jo sesę – juk tai ta pati mergina iš autobusų stotelės. Tarsi akmuo nuo širdies nusirito – vis dėlto merginos jis neturi. Turbūt. Kita vertus, kodėl tai turėtų man rūpėti? Na, nesvarbu. – Kaip manai, kas man patarė dėl ežiuko, a?
- O aš maniau, kad tu pats sugalvojai...
- Cha, gerai būtų. Norėjau ko nors daugmaž mergaitiško, tad kreipiausi į Vandą. Jeigu ne ji, būtų tekę spręsti pačiam ir dabar turėtum ar iguaną, ar žalčiuką, ar dar ką nors tokio glitaus.
- O, iguanos yra kietos. Bet ežiukas – dar geriau.

Virtuvė padarė įspūdį – baldai ir įranga naujoviški, bet kažkodėl pati virtuvė, sujungta su valgomuoju, skleidė kažkokį jaukumą. Priminė tą nuotaiką, kai vaikystėje pas močiutę kaime kartu kepdavom duoną. Vanda kaip tik klojo staltiesę ant neįprastos formos stalo. Pastarasis buvo strėlės pavidalo, tačiau iš kito galo buvo tarsi dar vienas strėlės antgalis. Niekada nebuvau mačiusi tokio stalo, bet man visai patiko.
- Sveika, aš Mara. Kaip jau turbūt supratai, esu Fausto mama. Jeigu nori, gali kreiptis į mane vardu – jaučiuosi nepatogiai, kai mane vadina teta arba ponia. – pasakė ji, dedama ant stalo ananasų pyragą. Pažiūrėjau į viryklę – joje orkaitės tai nėra. Kaip tada ji iškepė šitą pyragą? Gal pas kaimynus? Bet kad artimų kaimynų nėra – kiti namai gana toli kasdieniam buitiniam bendradarbiavimui... Hmm, keista. Mara pastebėjo mano žvilgsnį, įbestą į viryklę, ir tarė: - Šitą pyragą iškepė mano mama. Kaip matai, orkaitės neturime, o kaimynų arti irgi nėra, tad paprašėme jos pagalbos. Šiandien apsilankiusi atvežė, o mes tiesiog pašildėm. Tikiuosi, tau patiks. Asmeniškai man ananasų pyragas yra pats skaniausias, bet, žinok, mano mama beveik viską sugeba iškepti taip skaniai, kad tie mėgstamiausi gardėsiai keičiasi vos ne kiekvieną kartą jai išbandžius naują receptą. Jeigu norėsi kokių patarimų maisto gaminimo klausimais, drąsiai kreipkis – aš ne tokia gera kulinarė kaip mano mama, bet skundų savo kepiniais dar irgi negirdėjau. – Jos šypsena buvo rami, bet labai šilta. Tarsi kokios gailestingosios seselės, kuri nuoširdžiai nori visiems padėti. Tas paslaugumas man labai priminė mano pačios mamą, tad iškart pasijutau saugesnė šitoje visiškai naujoje aplinkoje. – Kiek mačiau, su Vanda jau susipažinai, o Dorianas, mano vyras, bus namie už maždaug 15 minučių. Atsiprašau už jo vėlavimą, bet supranti – darbas. Labai malonu susipažinti. Jauskis kaip namie.
Apglėbta jos per pečius susivokiau, kad pati jai nespėjau pratarti nė žodžio, o ji man parodė tokį šiltą sutikimą, kad net gėda pasidarė dėl tokio savo nemokėjimo bendrauti.
- Man irgi labai malonu susipažinti. Dėkui už tokį šiltą priėmimą. Beje, aš Nora, bet turbūt mano vardą jau žinote.
- O aš Vanda, Fausto sesė. Atsiprašau, kad prieangy taip užpuoliau, tiesiog nesusilaikiau. Faustas man nemažai apie tave pasakojo, ir jau spėjau susidaryti įspūdį, kad esi tikrai nuostabus žmogus. Labai tikiuosi, kad tapsim geromis draugėmis.
- Malonu girdėti, – išraudusi atsakiau, – manau, būtų šaunu turėti tokią energingą draugę kaip tu – Faustas man vis kartoja, kad turėčiau nebūti tokia bailiukė drovuolė.
- O, štai ir Dorianas, – paminėtajam Dorianui rakinant duris, pasakė Mara. Iš pirmo žvilgsnio man jis pasirodė labai rūstus, tačiau turint omeny, kad tokia švelni ir maloni moteris kaip Mara už jo ištekėjo, nusprendžiau, kad jis negali būti labai piktas ar blogas, nepaisant savo rūsčios išvaizdos.

Susėdus prie stalo, Mara visiems įpylė arbatos ir paragino vaišintis pyragu. Pasirodo, tas saldus kvapas ir sklido nuo šitos raskovnicų** arbatos. Buvau girdėjusi apie tokią, bet ragavusi – ne. Kadangi arbata buvo dar labai karšta, pirmiausiai nusprendžiau paskanauti pyrago. Mara buvo teisi – skanesnio pyrago dar nebuvau valgiusi. Nesinori prisipažinti, bet šis pyragas man buvo gardesnis net ir už močiutės kepamą cinamoninę duoną. Arbatai atvėsus, gurkštelėjau – ši suteikė malonų jausmą gerklėje, tačiau buvo keistoko skonio. Tarsi kažkas būtų sumaišęs ramunėlių ir šermukšnių arbatas. Staiga išsijungė šviesa, aš net krūptelėjau. Fausto tėtis pasakė, kad kadangi nesigirdi šaldytuvo burzgimo, kaltas ne šviestuvas ar perdegusi lemputė, o dingusi elektra. Jis nuėjo į elektros skydinę to sutvarkyti. Po kelių minučių šviesa atsirado. Man pasirodė, kad jis kažkaip keistai pažiūrėjo į Marą, bet nusprendžiau į tai nekreipti dėmesio – gal čia kokia neretai pasitaikanti problema. Liovusis skundams apie elektros tiekimo kompaniją, prasidėjo normalus pokalbis. Fausto tėvai pradėjo mane kamantinėti apie įvairius dalykus. Žinoma, suprantu, kad jie taip nesielgė piktybiškai, o tiesiog norėjo daugiau apie mane sužinoti, tačiau vis tiek jaučiausi gana nejaukiai. Dauguma tų klausimų buvo apie mano vaikystę, kaip man sekasi gyventi tik su dėde ir panašiai, tad suprantama, kad man buvo nesmagu apie tai kalbėti. Tačiau šitie žmonės atrodė tokie nuoširdūs, kad po ilgo laiko sugebėjau prabilti apie nelaimę ir mano gyvenimą po jos. Žinoma, tik bendrais bruožais, bet vis tiek. Net ir ponas Dorianas nebeatrodė toks rūstus, o tiesiog atvirai nerodantis savo emocijų. Nors vis dar nebuvau tikra dėl jo – labai dažnai aš jausdavau, ar žmonės aplink mane yra geri, ar turi piktų kėslų mano atžvilgiu, bet jis buvo iš tų atvejų, kai negalėjau tvirtai nuspręsti, ar turėčiau juo pasikliauti, ar prisibijoti. Nutariau tikėti pirmu variantu, tačiau atsargiai, dėl viso pikto.

Vakarienei pasibaigus, Faustas primygtinai siūlėsi parvežti mane namo, bet galiausiai įtikinau visus, kad būsiu tikrai saugi eidama ir pėstute – nėra jau taip toli, o ir dar ganėtinai šviesu. Eidama vis galvojau, kad gerai pasielgiau, sutikusi su jais susipažinti. Beveik visada naujoje kompanijoje jaučiuosi labai nejaukiai, tačiau ši šeima man kėlė pasitikėjimą. O matėsi, kad ir jie noriai mane priima į savo ratą. Tik nebuvau visiškai tikra, kodėl. Greičiausiai jie manęs gailisi. Na, kad ir kaip bebūtų, man tikrai patiko būti jų draugijoje.

 
FAUSTO DIENA

Šiandien svarbi diena – Nora susitiks su mano tėčiu. O gal turėčiau sakyti atvirkščiai? Hmm, ką gi, iš kurios pusės bepažiūrėčiau, rezultatas vis tiek bus tas pats. Tikiuosi, teigiamas. Nesėkmės atveju sugalvosiu kokį noras atsarginį planą. Jaudinuosi. Ir dar kaip. Sako, kai jaudiniesi, pilve ar tai kirminai ropoja, ar drugeliai skraido, ar dar kokie velniai darosi. O man jau greičiau ten kliuksi kaip kokio radiatoriaus viduj, o ne kokie nors vabalai. Net pamokoj nesugebėjau sutelkti dėmesio – visiškai nieko nepamenu, ką Prūsas aiškino per matematiką. Nors už savaitės egzaminas, tad reiktų pasistengti. Ech, ką tie kontroliniai, šita pasaulio dalis ne tokia jau ir svarbi mano gerbūviui.

Vos tik įžengus pro duris, Vanda iškart užpuolė Norą. Na kaip užpuolė, gerąja prasme, bet vis tiek rupūžiokė nepagalvojo, koks gąsdinantis dalykas gali būti jos meilės ar draugiškumo priepuoliai.
- Vanda, nešokinėk taip ant žmonių! Juk gąsdini.
- A-Atsiprašau.
- Geriau bėk, padėsi mamai padengti stalą.
- Čia turbūt tavo sesutė?
- Aha. Nebijok, šiaip ji labai draugiška, kartais net per daug, kaip matai. Bet nesijaudink, jeigu jau taip puolė, reiškia, jai labai patinki.
- Patinku? Kaip galiu patikti, jeigu mes tik dabar susitikom?
- Na, žinai, kaip kartais būna – sutinki žmogų ir tiesiog jauti, kad būsit geri draugai. Sutampa bio laukai, ar kaip ten sakoma. Be to, aš tave irgi tik geru žodžiu minėjau, tad ji susidariusi apie tave gana gerą įspūdį. Aš irgi manau, kad jūs puikiai sutarsit – kad taip ir neatrodo, esat nemažai kuo panašios, išskyrus tai, kad tu drovi, o ji, erm... na, tiesiog Vanda. Pati matei, taip sakant.
- Ė? Tu savo šeimai pasakojai apie mane?
- Tai ne. Aišku, kad pasakoju. – Nusišypsojau ir paplekšnojau jai per galvą. Dažniausiai tai ją nuramina. Bet šįkart, atrodo, efektas buvo priešingas – jos akys kažkaip keistai žybtelėjo, lyg iš nuostabos. Nors po sekundės ji vėl buvo santūri kaip visada, man tai pasirodė įtartina. Pabandžiau šiek tiek nukreipti temą. – Kaip manai, kas man patarė dėl ežiuko, a?

Arbatos efektas buvo toks, kokio aš ir tikėjausi. Nežinojau, kas būtent nutiks, bet buvau tikras, kad kažkas tikrai įvyks. Tiesą sakant, šviesų išsijungimas buvo netgi šiek tiek daugiau už mano lūkesčius. Matyt, ji dar stipresnė, negu maniau. Tuo geriau man, jai irgi, žinoma. Visa tai sutvarkius, tėvai pradėjo ją kamantinėti, bandydami išsiaiškinti apie jos galias ir ar ji pati ką nors nutuokia. Nežinau, kaip jie, bet aš padariau išvadą, kad Norai reikės viską išaiškinti nuo nulio. Bet kirbėjo nuojauta, kad bent jau neprireiks jos labai tvirtai įtikinėti, kad tokie dalykai egzistuoja. Jai išėjus namo, buvau šiek tiek sunerimęs, bet patenkintas. Nesusilaikiau nepaklausęs tėvo:
- Na, ir ką manai?
- Hmm, dar tiksliai negaliu pasakyti. Reikia daugiau laiko. Iš šiandienos tyrinėjimų matosi, kad mergaitė turi įgimtų sugebėjimų, sakyčiau, turbūt netgi daugiau, negu įprastai turima. Klausimas, kokios ir kiek naudos iš jų galima išgauti.
- Tėti, bet juk ir tu pats iš pradžių nieko nežinojai…
- Su manimi buvo kitaip! – šitas pasiutęs iš pasididžiavimo tonas rodė, kad tėvą jau supykdžiau. Kita vertus, turėjau susiprasti, pastabų šita tema jis neapkenčia. – Nelygink manęs su kažkokia mergiote, kurią neseniai suradai!
„Ta mergiotė vieną dieną ir tave patį pranoks” – pagalvojau, bet nusprendžiau šįkart nusileisti. Vis dėlto, nuo jo priklausys svarbus Noros gyvenimo posūkis. Tiksliau sakant, ar tas posūkis bus, ar ne. Nors jeigu oficialiai ir nepatvirtins, aš vis tiek ką nors pats sugalvosiu. Ji to verta.
- Gerai gerai, atsiprašau. Turėjau omeny, kad net ir mums su Vanda teko beveik viską išmokti ir atrasti patiems, nors gimėme privilegijuotoje šeimoje. O Nora juk nė menkiausio suvokimo apie visus šitus dalykus neturi. Mes turėjome tavo, mamos, o kartais net ir senelių mokymą, tad galiausiai sugebėjome pateisinti gerą šeimos vardą. Aš tiesiog noriu, kad ir Nora turėtų tokią galimybę tobulėti.
- Na taip, ta mergaitė turi šiokio tokio potencialo... Gavusi tinkamą priežiūrą bei mokymą gal ir turėtų galimybę tapti padoria šamane. Kad ir kaip bebūtų, išsijungusi elektra – tikrai stipri reakciją į raskovnicas.
Cha, tipiškas tėtis – mačiau, kaip smarkiai nustebo užgesus šviesai, veide net buvo pastebimas išgąstis, bet ne, kur tau prisipažins, viešai parodys tik kruopelytę susidomėjimo. Ką gi, nėra tiek svarbu, kokius arabus jis čia pučia. Svarbiausia, kad pasišnekėtų su Taryba ir įtikintų ją dėl Noros. Žinau, kad tėtis taip ir padarys. Vis dėlto, Nora jam įspūdį paliko, ir dar kokį. Iš akių matau.
- Einu, padėsiu mamai sutvarkyti virtuvę.
Mama kraustė stalą, o aš pradėjau plauti indus.
- Mama... Galima tavęs paprašyti nedidelės paslaugos?
- Žinau, žinau. Šiandien tegul tėvas pats netrukdomas apmąsto reikalus, o rytoj bandysiu kaip nors paveikti. Žinoma, jeigu to prireiks.
- Ačiū. Aišku, kad prireiks, jam bene tik kilmė bei reputacija ir terūpi.
- Na gi, lyg nepažinotum savo tėvo. Būtent dėl šitos priežasties jis ir kovos už Norą.
- Kaip tai?
- Jeigu ji tikrai kažkuo ypatinga – turiu omeny, pagal mūsų standartus –vėliau jis skintų laurus kaip jos atradėjas. Na, gal daugiau kaip oficialiai pasiūlęs, nes bet kuriuo atveju ją atradai tu. Bet vis tiek.
- Hm. Gal ir logiška. Bet kodėl manai, kad ji tokia ypatinga?
- Tik nemanyk, kad nepažįstu savo vaiko. Taip dėl jos nekovotum, jeigu būtum tik įsižiūrėjęs. Jeigu šitaip nori ją prastumti, kad net tiesiogiai su tėvu supažindinai, reiškia, įžiūrėjai joje kažką tokio, dėl ko ji privalo būti mūsų pasaulyje.
Pajutau, kaip užkaito skruostai. Aš įpratęs, kad mama mane dažniausiai kiaurai permato, bet vis tiek pasijutau nejaukiai.
- O ką tu apie ją manai?
- Nori mamos palaiminimo? – nusijuokė. - Labai nedrąsi mergaitė. Sakyčiau, netgi daugiau negu tiesiog nedrąsi – baikšti kažkokia. Kaip stirnaitė nepažįstamam miške. Man net keista, kad Vandai ji taip patinka – juk jos tokios priešingybės. Bet tau turbūt puikiai tiktų, į drauges ir į paneles. – Išraudau dar labiau. – Kita vertus, turint omeny viską, kas jai nutiko, nenuostabu, kad ji tokia bailiukė. Norėčiau ateity su ja normaliau susipažinti.
- Turėsiu omeny.
Nuo širdies nusirito vidutinio dydžio akmuo. Mamos parama man svarbesnė už tėvo, nors pastaroji ir turi žymiai daugiau galios.
- O dabar marš į kambarį. Ir per ilgai nenaktinėk, rytoj gali prireikti tavo pagalbos vienoj užduoty.

Atsigulęs dar gana ilgai negalėjau užmigti. Vis galvojau, kas būtų, jeigu Norą iš tiesų priimtų. Neužtektų laiko jai apsiprasti su visa šita raizgalyne. Neįsivaizduoju, ką daryčiau, jei ji pati nenorėtų turėti su visu tuo reikalų. Nors visiškai ją suprasčiau. Jos vietoje turbūt nenorėčiau nieko nenormalaus. Šitą dar pakelčiau. Labiausiai bijau net minties, kad ji nebenorės su manimi turėti nieko bendro. Nenoriu jos prarasti. Esu įsitikinęs, kad tai apie ją buvo užsiminta pranašystėje. O jeigu ir ne – verta surizikuoti. Būsiu savo likimo kalvis. Kad ir kaip bebūtų, dabar Noros sugebėjimai atrakinti, ir jos (o tuo pačiu ir mano) gyvenimas visiškai pasikeis.

SKYRIAUS PABAIGA

* Čiksės – fyfų atitikmuo. Žodis pasiskolintas iš latvių kalbos.
** Raskovnice (angliškai the raskovnik) – magiška žolelė pietinių slavų regionų mitologijoje. Pasak legendų, raskovnica turi magiškos galios atrakinti bet kokią spyną ar atskleisti paslėptus reiškinius. Sakoma, kad šitą atrodančią kaip keturlapis dobilas žolelę labai sunku surasti. Kai kurie gyvūnai buvo pasitelkiami tam, ežiukas – vienas iš jų.