Septyni Lašai. pabaiga

          Atverti "Septyni Lašai X"

Šį kartą apeigos užtruko kiek ilgiau. Velnio šokis aplink kunkuliuojančią kolbą buvo kažkoks vangesnis, o užkeikimai tarpais lyg užstrigdavo ir nebeskambėjo. Žiurkė atrodė išsekusi ir pavargusi, jos žvitrios akys apsiblausė, o keletą kartų Faustui pasirodė, kad jos kailiukas šmėžuoja žilais plaukais. Tuo tarpu eliksyras tapo lyg ir skaidresnis ir dabar mirguliavo švelnesnėmis pastelinėmis spalvomis. Vis dėlto padarui pavyko vėl išjudinti indą ir stebuklingas skystis vis greičiau įsisukdamas pakilo piltuvu. Iš pradžių  atsiskyrė šleikščiai geltonas lašas, po to švininis ir galiausiai tamsiai violetinis. Žiurkė rijo juos taip baisiai tąsydamąsi ir susiriesdama, kad senis keliskart pamanė ją stimpant, tačiau graužikas vis išsitiesdavo ir žiodavosi naujai nuodų porcijai. Prarijęs  paskutinįjį jis griuvo ant šono apimtas traukulių agonijos. Atrodė, kad nuo kosulio jam iššoks akys, o pats susprogs į tūkstančius gabalėlių. Trūkčiojimai pamažu rimo, bet žiurkė nesikėlė ir vis dar krenkštė susirietusi į pasišiaušusį kamuolį.  

„Velnias velnio negriebs... “ – pagalvojo senis, ir kosuliui kiek nutilus jam pasirodė, kad girdi beldimą į duris. Palikęs Mefistofelį gaivaliotis, Faustas pamažu užlipo laiptais, bet durų neatidarė. Kiek suglumęs iš netikėtumo, mat niekas jau senokai pas jį nesilankydavo, o ypač vidurnaktį, jis baukštokai pasilenkė prie rakto skylės ir šūktelėjo „Kas ten?.. “. Niekas neatsiliepė. Šūktelėjo dar kartą - šįkart garsiau – tačiau ir vėl tyla. Kiek palaukęs buvo benueinąs, ir tada išgirdo tylų, vos girdimą dejavimą.

„Atidaryti?
Bet juk seniai po vidurnakčio, tokiu laiku padorūs žmonės seniai miega, kodėl turėčiau? Šios nakties laukiau ne vienus metus, gal geriau tegul eina sau?
 O jei žmogų ištiko nelaimė? Gal tu, daktare, esi paskutinė viltis?
 Bet kodėl šianakt? Kodėl pas mane? Juk jau seniai esu niekam nereikalingas?
 Tai gali būti tavo šansas ką nors gero palikti šiame gyvenime...
 O ką pasakys Mefistofelis?
 Bet juk čia tavo namai ir tu čia šeimininkas?
Gal tiesiog pasiųsti „po velnių“?
O kur pats šianakt susiruošei?.. “

Faustas sugraibė kišenėje degtukus ir uždegė striuką žvakigalį, specialiai tam įtaisytą  ant atbrailos šalia staktos. Drebančia ranka skambindamas raktų ryšuliu, šiaip ne taip surado reikiamą ir įkišo spynon. Ši, senokai neragavusi tepalo, iš karto nenorėjo pasiduoti, tačiau, kiek pasispyriojus, braškėdama atsirakino. Sunkios ąžuolo durys kiek prasivėrė ir į vidų įleisdamos šlykščios šlapdribos šuorą ir sustojo, tarytum kažkieno užremtos.   Daktaras iškišo  galvą pro plyšį ir išvydo kliūtį. Tai buvo tamsus pusiau sėdinčio žmogaus siluetas.

Suėmęs per pažastis sunkiai stenėdamas senis įvilko neprašytą svečią vidun. Žvakės šviesa apšvietė lopais perlopytą sermėgą, kiauriai permirkusią beformę skrybėlę ir sudriskusias purvinas kelnes, kurių viena kiška baigėsi prasižiojusiu batu, o iš kitos kyšojo suskilusi medinė bigė. Atrėmęs žmogų į sieną daktaras užrakino duris, nežinodamas ką daryti perbraukė ranka sau per pakaušį, po to pasilenkęs nuėmė naktiniam nelaimėliui skrybėlę ir dirstelėjo į veidą. Į ji žvelgė dvi tuščios akiduobės, o kaktą ir skruostus vagojo bjaurūs, kreivai suaugę randai. Daktaras aiktelėjo...

-          Kas ten per triukšmas, Faustai? ! – išgirdo senis. „ Matyt Mefistofelis jau atsigavo“ – pagalvojo jis ir vėl kibęs į pažastis pradėjo vilkti ateivį laiptais žemyn.

-          Tai tikriausiai vienas iš valkatų. Jie kartais ateina suvalgyti man atneštų pietų, kuriuos, tiesą sakant, dažnai pamirštu paskendės savo mintyse. Viena moterėlė man verda, atsidėkodama už išgydytą vyrui išvaržą. Palieka prie durų beveik kasdien, o benamiams to ir tereikia... – stenėdamas ir dusdamas aiškino senis. Pagaliau nusileidęs laiptais jis šiaip ne taip, pusiau pasodino, pusiau paguldė „naštą“ į krėslą prie židinio ir įmetė ugnin kelias pliauskas. – Tegul sušyla ir pamiega, nes tokiu oru ši naktis tikrai jam būtų paskutinė. Jei iš vis dar atsigaus...

-          Vienu būtų mažiau, - niekinamai sušnypštė žiurkė. – ir kurių galų tu jį įsileidai? Mūsų reikalas turi vykti tarp keturių akių, o dar kaip smirdi...

-          Jis gi aklas, ir vos kvėpuoja. Jei net ir atsipeikės – mūsų sandėris jam tikrai nerūpės. O mirčiai palikti žmogaus tikrai nesiruošiu.

-          Žmogaus... kokie vis dėlto kvaili jūs, žmonės... Žinokis. Atrodo, mudviems laikas pasirašyti sutartį, daktare?

-          Laikas. Tik norėčiau dar kai ką patikslinti ir žinoma perskaityti, todėl gal išverstum iš arabų į lotynų? Arabiškai skaityti neturiu tiek patirties, o norėčiau kad sandėris būtų švarus.

-          Uno momento, daktare! – teatrališkai mostelėjo aiškiai pralinksmėjęs velnias. Jam tereikėjo sumurmėti kažkokį burtažodį, perbraukti uodega pergamentą ir rašmenys pakeitė savo formą. – Skaityk!

Senis prisėdo prie stalo. Išsitraukęs iš kišenės nosinę jis pasivalė akinių stiklus, užsižiebė dar pora balanų ir paliko prie sutarties. Skaitė ją ilgai, kartais stabtelėdamas ir pagalvodamas. Jo ramus veidas nerodė nei liūdesio, nei įpatingo susikaupimo, jis tiesiog skaitė, tarsi lapą iš senų savo užrašų. Paskui paklausė:

-          Ar eliksyras pagydys visas mano ligas? Pagerins regėjimą, išnyks sanarių skausmai, išdigs nauji dantys?

-          Na ir paklausei! Cha – cha! -  nusikvatojo Mefistofelis. – Čia tau ne koks šarlatanės žolininkės užpilas ar jūsų mokslininkų tepalėlis. Čia Jaunystės Eliksyras! Gyvybės vanduo! Net jei tu būtum be kojų, be rankų pusprotis vos jį išgėrus taptum sveikesniu už visus sveikuosius šiame pasaulyje, ir visą sutartyje numatytą laiką pragyventum su tokia pat sveikata, žinoma išskyrus traumas. Šito reikėtų pačiam pasisaugot, nors dalinai ir aš privalau padėt to išvengti. Tačiau pats sau galą pasidaryt visada galėsi. Cha – cha – cha! Tu gausi visą naują kūną ir tai, ką iš manęs išsiderėjai, tačiau atmink – praeities atsisakyti negalėsi. Šitai ne mano galioje. Va sažinę būčiau galėjęs numarint, tačiau kaip tik jos tu užsimanei... Cha – cha!

-          Ir paskutinė eilutė: „Išgėręs šį stebuklingąjį eliksyrą, mirties valandą daktaras Faustas atsiteisia savo siela. “

-          Visiškai teisingai! – užtvirtino žiurkė. – Taigi, pasirašyk.

Faustas paėmė plunksną ir palietė ja savo riešą. Velnio plunksna kaip adata į sviestą sulindo venon ir nusidažė krauju. Įdėmiai stebint Mefistofeliui, daktaras lėtai pakėlė ją prie akių, susimąstęs kiek pažiūrėjo ir atsidusęs pasirašė pergamentą. Tada atsargiai paėmė kolbą su stebuklingu skysčiu ir pakėlė prieš liepsną. Vaiskiai rausva eliksyro spalva švytėjo kūdikišku nekaltumu ir tyrumu. Visas žmogiškosios ydos tilpo į septynis lašus, kuriuos gerdamas net velnias vos galo negavo, o ką jau kalbėt apie vieną iš jauniausių Dievo kūrinių – žmogų.

Žiurkė tuo tarpu cypdama iš džiaugsmo griebė sutartį ir pragariškai kikendama strakaliojo kažkokią pragarišką pasiutpolkę. Ji nekreipė dėmesio į senį, kuris lėtai nuėjo prie židinio, jo liepsnoje dar kartą pasigėrėjo stebuklingo skysčio vaiskumu ir su palengvėjimu atsidusęs supylė kolbos turinį į prasižiojusią miegančio valkatos burną ir uždengė delnu. Valkata nurijo eliksyrą, paspringo, tačiau daktaro delnui neleidus išspjauti, nurijo vėl. Visą benamio kūną ėmė krėsti drebulys. Jis vis stiprėjo, virto tikru tąsymu ir vargšo kūnas kartu su krėslu apsivertė.

-          Kvailas asile! – suriaumojo žiurkė. – Tu ką tik atidavei savo ateitį kitam, o save - pragaro kančioms! Tu spjovei į gyvybę, todėl išmušė tavo valanda. Tu mirsi, seni, o tavo siela priklauso man!

-          Nejaugi? – pašaipiai tarė Faustas. – Juk aš NEIŠGĖRIAU eliksyro, kaip numatyta sutartyje? Prisirijęs nuodų, kuriais nuodyji mums gyvenimą, tu net nesusimąstei, kad žmogus gali savo didžiausią turtą atiduoti kitam. Į tavo žiurkišką galvą net nešovė tokia absurdiška galimybė, o man nereikia naujo gyvenimo. Aš žinau, kad nepajėgsiu būti laimingas su savo praeitim, niekada neatleisiu sau dėl netekčių ir aklumo, tačiau šis, gana jaunas, tačiau baisiai sužalotas valkata gavo šansą ir aš tikiu, kad jis juo pasinaudos. O aš bent kartą, tegul ir paskutinį savo gyvenime, daviau žmogui tikrą gyvenimą...

Žiurkė klaikiai sustaugė ir užsiliepsnojusi oranžine liepsna pradėjo augti. Nuo jos svorio lūžo stalo kojos, o pats graužikas dydžiu prilygo jaučiui. Pabaisa it botagu smogė daktarui ugnine uodega ir apsivijusi aplink jo kaklą pradėjo smaugti.

-          Dieve, atleisk man – dusdamas sušvokštė Faustas ir jo sąmonė aptemo.


Valkata atsimerkė ir jo akys išvydo šviesą. Nieko nesuprasdamas tarsi kokį stebuklą jis nužvelgė savo purvinus ir suplyšusius rūbus. Karlas gulėjo ant grindų ir pakėlęs galvą pamažu apsidairė. Žvilgsnis lėtai slydo aprūkusiomis rūsio lubomis, lentynomis su išsirikiavusiomis kolbomis ir buteliukais, pajuodusiais ir nutrupėjusiais židinio kokliais ir akys – jo akys - prisipildė nuostabiausių pasaulyje ašarų.

-          Aš namie, - sušnabždėjo jaunuolis ir pravirko balsu.

Už nuvirtusio krėslo, ant dulkinų grindų, plačiai atmerktomis akimis gulėjo sustingęs senis, spausdamas rankoje pastipusią žiurkę.