iš taško A į tašką Zet

Mykolaiti
tavo Kalėdos
lyg lopšys ant stygų liūliuoja mane
švelniai lanksto sušildytas mintis –
net jei tai būtų paskutinė kelionė
neiškeisčiau
nė vienos nužvelgtos medžio viršūnės
nė vieno rato apsisukimo kelyje palei Nemuną
kurio jau nesimato, nes tamsu tamsu lyg per pačias
Kalėdas