Sapnų tikrovė (13)

Pradžia
Grįžti į "Sapnų tikrovė" (12)

- Stovykla buvo pernelyg gerai saugoma, Kernonas nebūtų įstengęs vienas pats visko padaryti, - vaikinas silpnai šyptelėjo ir lyg tarp kitko pridėjo: - dabar žinosi, kodėl manęs taip visi nekenčia.
Leticija prikando lūpą.
- Miledi, mums reikia skubiai keliauti. Jokių atsikalbinėjimų! – griežtai užbaigė karys ir nusisuko, patvirtindamas, kad sprendimas jau galutinis.
- Gerai jau... Merginos, ar parjosit vienos?
Abi išlaisvintosios susižvalgė, tada piktai žvilgtelėjo į Torą, kuris kaip tik padavė žirgo pavadį Leticijai, ir atsistojusios linktelėjo.
Kol merginos nuošaliau atsisveikino, dvasių vedlys ir karys atsirišo kitus du arklius.
- Vaiki? – tyliai kreipėsi Kernonas, verždamas balnakilpę, - norėjau...
Jis užsikirto, nebaigęs sakinio. Toras sustabdė žirgą ties nutilusiu Kernonu ir pažvelgė į jį.
- Nėr už ką.
- Tai nereiškia, kad aš jau tavimi pasitikiu, - nepatenkintas suburbėjo vyras. – Prisimink, kad vis dar tave akylai stebiu.
Vedlys nusišypsojo, o Kernonas tik piktai suraukė antakius, užšoko ant žirgo ir paragino jį prie merginų.
- Miledi, metas judėti.
- Sėkmės  tau, - tarė viena, apkabinusi Leticiją.
- Ir būk atsargi, - pridėjo antroji, o piktai pašnairavusi į žirgą paraginusį Torą, sušnibždėjo, - saugokis jo.
- Liaukis, Evela, juk sakiau, kad Toras visai ne toks, kokį jūs įsivaizduojate.
- Vis tiek... pasisaugok. Iki!
Dar kart atsisveikinusios, merginos sulipo ant žirgo ir išjojo. Leticija įsitaisė Kernonui už nugaros ir giliai atsiduso.
- Kaip jautiesi? – paklausė karys.
- Šiek tiek pavargusi.
Dvasių vedlys jų jau laukė ant kelio. Jis žiūrėjo į Nemaro pusę ir kažką mąstė.
- Ar keliausi su mumis, Torai? – pasidomėjo mergina.
- Tiesą pasakius... – jaunuolis probėgšmais peržvelgė dangų, - mano kelias veda į tą pačią pusę, tad kuriam laikui norėčiau prie jūsų prisijungti.
Leticijos veidas nušvito, tačiau tuoj išsigandusi žvilgtelėjo į Kernoną.
- Elkis kaip nori, kelias priklauso visiems, - suburbėjo šis ir spūstelėjo ristūną.
Vaikinas dar kart žvilgtelėjo atgal ir nušuoliavo paskui.

Kelis kartus stabtelėję pailsėti, bėgliai greitai judėjo pirmyn.
Dar tik vakarėjant, Toras staiga pristabdė žirgą, o galiausiai ir visai sustojo. Kernonas taip pat stabtelėjo.
- Kas nutiko?
- Manau laikas stot nakčiai.
- Dar spėtume nujoti gerą kelio gabalą iki tamsos.
- Taip, bet žirgai pavargę, - atsakė vaikinas ir plačiai šyptelėjo, - o kai kas pavargęs dar labiau nei jie.
- Ne, ne... aš vis dar galiu ke... liauti, - sumurmėjo Leticija.
Apsikabinusi karį per liemenį, ji snaudė atsirėmusi į jo nugarą. Kernonas dirstelėjo per petį į savo globotinę, o tada pažvelgė į Torą.
- Gerai, bet anksti ryte iškeliausime. Noriu kaip įmanoma greičiau pasiekti Kalnyną.
- Iki Ablingos ne tiek jau daug ir beliko, gal daugiau nei pusdienis kelio.
Vyras patenkintas linktelėjo. Jie pajojo gilyn į mišką ir, suradę nedidelę lygią aikštelę, ėmė ruoštis nakvynei. Kernonas padėjo Leticijai nulipti, užklojo jos pečius antklode ir pasodino ant nuvirtusio medžio, kur netrukus rado ramiai susirangiusią ir bemiegančią. Po visų įvykių ji buvo mirtinai pavargusi, tad nusprendė jos nežadanti.
- Tikiuosi, kad nesapnuos košmarų po visko, ką teko pergyventi... – tyliai pasakė karys, žiūrėdamas į ramiai miegančią Leticiją.
- Nesapnuos, - pratarė pro šalį eidamas Toras. – Kol aš šalia, košmarus ji aplenks.
Jis atsitūpė ir ėmė dėlioti šakas laužui.
- Na, taip, tiesa, tu juk sapnų rijik...
- Ne! – nutraukė vaikinas ir piktai pažiūrėjo į Kernoną, - prašiau, kad nevadintum manęs tuo vardu. Žmonės tikrai pernelyg dažnai jį mini...
- Jį?
- Tą, kurio vardu mane vadini... – Toras įbedė žvilgsnį į pamažu įsidegančią ugnį. – Kuo dažniau jį mini, tuo greičiau jis tave suranda, tad, prašau, nustok tai daręs.
Kernonas tylėjo. Kuo toliau, tuo labiau tas jaunuolis stebino. Kartais atrodydavo, kad jis žino daug daugiau už kitus, mato tai, ko nemato kiti, ir gyvena skirtingame pasaulyje. Pasaulyje, kur egzistavo kitokios taisyklės. Vyras jau buvo pripratęs prie bebaimiškų ir keistų Toro poelgių ar pasakymų, bet štai dabar pajuto, jog jo balsas virpa vien kalbant apie sapnų rijiką.
- Kartą jau buvau su juo susitikęs, daugiau nebenoriu, - tyliai tęsė vaikinas. - Jis ateina kai žmogus miega ir bet kokį sapną paverčia košmaru, o tada minta aukos baime, - akimirką patylėjęs, dar pridūrė: - Jis – tikras demonas.
Karys žvilgtelėjo į Leticiją lyg tikrindamas ar ji tikrai ramiai miega, tada atsisėdo ir niūrus įsispoksojo į laužą.
Greitai temo ir netrukus keliautojų veidus apšvietė tik nedidelė ugnis. Toras gulėjo ant nugaros ir susimąstęs žvelgė kažkur į viršų. Kernonas pakrapštė laužą ir atsiduso.
- Kodėl manęs nepažadinot? – pasigirdo Leticijos balsas.
Ji priėjo artyn ir vis dar apsimiegojusi atsisėdo šalia kario. Dvasių vedlys žvilgtelėjo į ją, atsistojo ir, paėmęs savo krepšį, ištraukė tvarkingai suvyniotą paketėlį, kurį padavė merginai.
- Kas tai?
- Tavo vakarienė, - nusišypsojo Toras, - manau esi labai alkana, princese.
Leticija nuraudo. Iš tikro – ji buvo tiesiog išbadėjusi, tad tik dėkingai linktelėjo galvą ir išvyniojo maistą. Pilvas net suurzgė pamačius gražiai apskrudusią mėsą, o Leticijai staiga pasidarė beprotiškai liūdna. Ji stipriai sugniaužė rankas ir prikando lūpą.
- Atleisk, turiu tik tai, jei nori gali ir nevalgyti.
Šie vedlio žodžiai tartum nupjovė nematomą siūlą Leticijos galvoje - ašaros staiga pasruvo iš akių ir mergina net sukūkčiojo.
- Ar aš ką ne taip pasakiau? – susirūpinęs sujudo Toras.
- Miledi, kas nutiko? – Kernonas atsisėdo arčiau ir palietė globotinės petį.
Ši papurtė galvą, nors ašaros vis dar riedėjo skruostais, bet ji nurijo gerklėje įstrigusį gumulą ir atsikando mėsos. Abu bendrakeleiviai nesupratę žiūrėjo į ją.
- Viskas gerai, - baigusi kramtyti ištarė Leticija, - tiesiog... tiesiog... jūs tiek daug dėl manęs padarėt, o aš tik sugebu įvelti mus į bėdą. Nebežinau, ką reikia daryti, ką galvoti...
- Pirmiausia turi gerai pavalgyti, atgauti jėgas, - šyptelėjo Toras, - o sprendimas ateis savaime.
- Kodėl tu man taip padedi, Torai?
- Nekvaršink savęs tokiais klausimais, princese. Valgant negalima kalbėti.
Jaunuolis vėl atsigulė, o Leticija linktelėjo ir ėmė valgyti. Kernonas blankiai šyptelėjo. Atrodė, kad Toras visada žinodavo kaip palaikyti Leticijos stiprybę, kuri paskutiniu metu buvo išbandymų kelyje.
             neatsigręžki - aplink medžių lapai virpėdami šoka
Iš patamsių atvilnijęs melodingas balsas visus privertė suklusti.
             ir be garso šakom dar žingsniuoja šnarėdamas vėjas
Kernonas lėtai palietė prie juosmens kabantį durklą. Toras atsiduso ir užsimerkė. Daina skverbėsi iš nakties juodumos į žmonių ausis.
             vaikšto vėjas ir pėdsakai lieka žali - nenutrinsi
             seksi jais iki vakaro, ir per proskynas kelią surasi
Visas oras prisipildė virpančių švelnių moteriškų balsų. Leticija dairėsi aplink ir stengėsi miško tankmėje įžiūrėti dainingąsias jų šeimininkes. Kelis kartus pastebėjo šmėstelint šešėlius, tačiau nespėjo susigaudyti kas gi ten buvo.
- Kas tai? – sušnibždėjo ji.
Balsai netrukus apsupo jų mažytę stovyklavietę ir dabar visi aiškiai girdėjo dainos žodžius.
- Driadės, - sumurmėjo Toras.
- Jų balsai nuostabūs!
             tavo kelias tolyn, bet šią naktį žolė jį apklostys
Leticija žvilgtelėjo į dvasių vedlį ir net aiktelėjo, pamačiusi virš jo palinkusią būtybę.
Žalias nuogas driadės kūnas buvo išmargintas paslaptingais raštais, ilgi tokios pat spalvos plaukai siekė liemenį, o juose žydėjo gelsvos gėlės.
             ir uždengs jį migla, pasiilgus begarsio žaidimo,
Skvarbios žalios akys dabar žiūrėjo tiesiai į Toro veidą. Jaunuolis atsimerkė, ir driadė pasilenkusi švelniai lūpomis palietė jo kaktą.
             nesustok pailsėt, nes ne tavo sapnai čia, lig ryto
             žalias žvilgsnis lydės, žalias balsas kartos tavo vardą*
- Gerai jau, supratau, - jis piktai pamojo ranka, tačiau būtybės virš jo nebebuvo.
Balsai nutilo tą pačią akimirką. Aplink įsivyravo tyla, kurią pamažu vėl apėmė įprasti nakties garsai – tartum nieko ir nebūtų įvykę.
- Nesu girdėjusi gražesnės dainos! – vis dar susižavėjusi ištarė Leticija, dairydamasi aplink ir bandydama dar kart pamatyti paslaptingąsias driadės.
Kernonas galiausiai paleido durklo rankeną, kurią iki šiol dar spaudė rankoje. Jis niekaip negalėjo priprasti prie visų tų dvasių ir kitokių iki šiol neegzistavusių būtybių.
Toras atsisėdo ir piktai kažką sumurmėjo.
- Kas nutiko? – nustebo mergina.
Jis staiga atsistojo. Nieko neatsakęs, nužingsniavo į mišką. Leticija taipogi pašoko, nespėjus Kernonui jos sulaikyti, nuskubėjo iš paskos.
- Palauk! – šūktelėjo pastebėjusi tarp medžių šmėžuojantį vedlio siluetą.
Mergina paspartino žingsnį. Prisivijusi vaikiną, jau norėjo pagriebti už rankos ir sustabdyti, kai šis staiga dingo. Žengė žingsnį ir tiesiog ištirpo ore, kaip skradžiai žemėn prasmego. Leticija apsidairė, papurtė galvą, mąstydama ar jai tik nepasirodė.
Šalia sustojo iš paskos atskubėjęs Kernonas.
- Kas?..
- Jis dingo, - nespėjus kariui net paklausti, išgąsčio pilnu balsu sušnabždėjo Leticija. – Tiesiog ėmė ir pradingo. Pranyko ore.
Vyras kurį laiką žiūrėjo į aplink besidairančią merginą, tada suėmė ją per pečius ir švelniai stumtelėjo stovyklos link.
-    Tau reikia pailsėti, - konstatavo.
Leticija neatsikalbinėjo. Ji buvo beveik tikra tuo, ką matė. Paskutinį kartą apsižvalgė, bet aplink tik tykiai naktyje ošė medžiai. Tarp dviejų kamienų lyg ir blykstelėjo žalsva švieselė, bet tuoj pat ir užgeso.

Aštrus skausmas sugėlė smilkinius, ir Toras nesąmoningai susiėmė už galvos. Šitokį skausmą buvo jutęs kelis kartus praeityje, tad tuoj pat susivokė kur atsidūrė. Atsitiesęs ir apsidairęs, suprato, kad neklydo. Jis vis dar buvo tame pačiame miške, tačiau tuo pačiu metu kažkur kitur.
Viskas išliko taip, kaip buvo – medžiai, krūmai, ta pati žolė, tos pačios samanos. Tik šiapus aplinka skendėjo keistoje balkšvoje šviesoje, kur ne kur tvyrojo rūko draiskanos. Nebuvo čia nei nakties, nei dienos. Kiek Toras prisiminė iš praeitų apsilankymų, toje vietoje laikas tekėjo nepaisydamas suvaržymų.
Iš nugaros kažkas priėjo, ir vaikinas atsigręžė. Priešais jį stovėjo draugiškai besišypsanti driadė. Ji paėmė dvasių vedlį už rankos ir nusivedė per keistąjį mišką. Nesigirdėjo jokio paukščio, jokio vabzdžio, vėjas nesupo medžių šakų, o balkšvame, rūkų apgaubtame danguje nesimatė saulės, tačiau viskas aplink pulsavo – visu savo kūnu Toras juto šio keisto pasaulio kvėpavimą.
Netrukus jie pasiekė miško pakraštį ir įžengė į atvirą erdvę, kur Toras tikėjosi išvysti Nemariąją upę, tačiau vandens čia nebuvo. Visą žemės paviršių dengė smulkūs akmenėliai su kur ne kur kyšančiais žolės kuokštais, o centre į viršų stiebėsi didžiulis medis. Milžinišką jo lają sudarė tankiai susiraizgiusios šakelės, ant kurių matėsi augantys pumpurai. Kai kurie buvo tokie dideli, jog svarino šakas žemėn, o pasiekę – į ją suleisdavo šaknis. Oras buvo persmelktas saldžiu, kiek svaiginančiu kvapu.
Toras sustojo, ištraukė ranką iš driadės delno ir papurtė galvą.
- Čia pernelyg šventa vieta, negaliu toliau eiti.
Dvasia pakreipė galvą lyg bandydama suvokti, ką jis pasakė. Tada pabėgėjo į priekį ir mostelėjo ranka, kviesdama ateiti. Vaikinas atsiduso. Net ir niekada netekus čia lankytis, vos išvydęs didįjį medį suprato kas tai per vieta, ir tikrai nenorėjo griauti jos tyrumo savo buvimu. Driadė dar kiek palaukė, tada suprantančiai linktelėjo galvą ir apsisukusi nubėgo pirmyn.
Toras atsisėdo ant žemės ir įsmeigė akis į medį. Vienas su žeme suaugęs pumpuras sujudėjo, ir visos aplink zujusios driadės suskubo prie jo. Netrukus apačioje pumpuras sprogo, paviršius sutrūkinėjo. Dar kelios laukimo akimirkos – ir jis prasiskleidė, atidengdamas savyje augintą žiedą.
Ką tik gimusi driadė lėtai prasimerkė. Nuo rankų ir kojų augančiomis šaknimis ji vis dar buvo tvirtai įsikabinusi į dirvožemį, o per visą nugarą auganti eilė keistų darinių jungėsi su motininio medžio pumpuru.
- Šaknimis – į žemę, viršūne – į dangų, - sušnabždėjo jaunuolis ir nusišypsojo.
- Argi ne gera žiūrėt, kaip gimsta dvasios? – pasigirdo balsas Torui už nugaros, - ypač kai joms gimti pats padedi.
Driadės ėmė švelniai kalbinti ką tik gimusią, kuri kaip tik atsisėdo ir smalsiai dairėsi aplink. Šaknys ir jungtys su pumpuru patys atitrūko nuo kūno, paleisdami naująją medžių dvasią į tikrąjį gyvenimą. Labai greitai jaunėlė bus supažindinta su kažkur išdygusiu ūgliuku, ir taps neatsiejami vienas nuo kito.
Vis dar neatsigręždamas, Toras kreipėsi į stovintįjį jam už nugaros:
- Kodėl mane čia atsitempei, Anaki?

* - žodžių autorė Pilkė

Pereiti į "Sapnų tikrovė" (14)