Rašyk
Eilės (78142)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sakoma, sapnai – tai sielos pasivaikščiojimai. Ji būna įkalinta mirtingam kūne ir tik šiam miegant iškeliauja. Būna jos pasiklysta, būna blogosios užvaldo kitus kūnus, bet per šiuos pasivaikščiojimus trapią sielą visada saugo dvasios sergėtojai – galingos dvasinės būtybės, galinčios padaryti neįmanoma.

Koralynė buvo vienas iš spalvingiausių ir nuostabiausių laisvųjų pietinių miestų. Čia veikė pats didžiausias turgus, kur galėjai surasti visko, ko tik širdis geidė. Į jį suvažiuodavo prekeiviai iš atokiausių vietovių, galėdavai rasti daiktų netgi iš kitos Bedugnių kanjonų pusės. Taip pat Koralynėje rinkosi visokio plauko sukčiai, nusikaltėliai ir galvažudžiai, netrūko ir raganių, būrėjų, magų bei šiaip fokusininkų. Čia veikė ir vienas iš didžiausių jūros uostų pietinėje pakrantėje. 

- Paleiskit mane! Nejau nežinot kas aš tokia?!
Kareiviai tik nusijuokė ir nusitempė spurdančią merginą laiptais žemyn. Apačioje buvo šalta ir drėgna kaip ir visuose požemiuose. Į trijulę sužiuro dešimtys alkanų akių, daugelis nužiūrinėjo išsigandusią dailią panelę, kuri niekaip nesugebėjo ištrūkti iš ją sugavusių stambių karių rankų. Ilgi garbanoti rudi plaukai plaikstėsi išsidraikę į visas puses, o ant rankų ir kojų užmautos apyrankės dabar skambėjo įvairiausiais tonais.
- Kai mano tėvas sužinos, jūs neteksit savo galvų! – riktelėjo ji grasinančiai.
- Nejaugi? – nusišaipė vienas kareivis, laikydamas kalinę už rankų, kitas tuo tarpu rakino kameros duris, kur jau girdėjosi šiurpus kikenimas.
Mergina įsikibo dantimis šiam į ranką, tačiau kareivis, sugriežęs iš skausmo, tvojo jai per veidą ir apsvaigintą įmetė į kamerą. Tada abu juokdamiesi nuėjo šalin. Kameroje be jos buvo dar du kaliniai – vienas sėdėjo atsirėmęs į sieną, apsikabinęs kelius ir padėjęs ant jų galvą, matėsi tik geltoni sukruvinti plaukai ir dvi ilgos priekyje supintos kasytės, pasibaigiančios karoliukų vėriniu, ausyje žibėjo auskaras. Kitas stambus ir dvokiantis šlykštus valkata, kuris dabar apsilaižė ir išsišiepęs ėmė artėti prie ant žemės sėdinčios, vis dar neatsigavusios merginos. Ši suspigo ir atsitraukė atgal, bet atsirėmė į grotas, kur ją tuoj pat sučiupo iš gretimos kameros ištiestos šiurkščios rankos. Kalinė suklykė ir pasibaisėjusi išsivadavo iš jų.
- Nesiartink prie manęs, - piktai tarė mergina tam tipui, kuris tik nusikvatojo ir visu svoriu ją užgulė. – Gelbėkit!
Ji vis muistėsi ir draskėsi, kol valkata užvožė jai per veidą ir perplėšė marškinių rankovę. Tada pasimėgaudamas lyžtelėjo per nuogą petį. Mergina apsiašarojusi pažvelgė į net nesujudėjusį blondiną ir sudejavo.
- Ei, - pasigirdo tylus balsas, - palik damą ramybėje.
Vyras žvilgtelėjo į kitą kameroje sėdintį kalinį ir piktai suurzgė:
- Nieko tu man negali padaryti, kol aš nemiegu.
- Tu įsitikinęs?
Jaunuolis pakėlė galvą. Skaidrios ir šaltos kaip ledas žydros akys įsmigo į vyrą. Šis akimirką žiūrėjo į jį, tada pasitraukė į šalį ir atsisėdo į priešingą kameros kampą, nenuleisdamas akių nuo sumuštos, suplėšytais rūbais apsiverkusios merginos, kuri mikliai susirangė netoli netikėto gelbėtojo, susigūžė ir ėmė šniurkščioti. Blondinas pasižiūrėjo į ją ir tyliai kreipėsi:
- Nusiramink, jis daugiau tavęs nelies.
- O dieve, kaip aš galėjau papulti į tokią situaciją. Kokia aš kvailė, kodėl aš pabėgau nuo Kernono? Tada niekada nebūčiau šitaip pažeminta... Jie atsiims, kai aš iš čia išeisiu, oi atsiims! Kai tėvas viską sužinos...
Vaikinas tyliai susijuokė.
- Tu iš manęs juokiesi? – piktai paklausė mergina.
- Taigi... juokinga matyti tokią damą tokioj vietoj, - jis nusišypsojo. – Aš esu Toras.
- Leticija, - liūdnai nunarinusi galvą prisistatė garbanė.
- Malonu susipažinti, Leticija. Tai už ką čia tave įmetė?
Ji vėl šniurkštelėjo ir gailiai pravirko.
- Tai nesusipratimas, aš nesu vagilė! – ji nutilo ir pratylėjo keletas akimirkas. – O tu?
- Aš... – Toras vėl nuleido galvą. – Jie sužinojo, kas aš toks.
- O kas tu toks?
Nuo laiptų pasigirdo pasipiktinę šūksniai. Leticija sukluso, tada džiaugsmingai pašoko ant kojų.
- Kernonai? Čia Kernonas! – ji džiugiai žvilgtelėjo į Torą. – Kernonai, aš čia!
- O, panele Leticija, kaip jūs jaučiatės?
Prie kameros pripuolė aukštas stambus pagyvenęs vyras. Į uodegėlę surišti plaukai ir vešlūs antakiai jau buvo pražilę, bet siauros rudos akys žibėjo žvitrumu ir gyvybe. Jis vilkėjo kareiviškus rūbus, tačiau ant krūtinės kabėjo išskiriamasis ženkliukas, jog jis dirba lordo Jano asmeninėje apsaugoje. Prie liemens kabojo arbaletas ir kelių rūšių durklai bei svaidomieji peiliukai. Karys su siaubu nužvelgė po akimi ryškėjančią mėlynę ir suplėšytus rūbus.
- Ištrauk mane iš čia greičiau! – isteriškai paprašė Leticija.
- Ei, jūs mulkiai, kuo greičiau atrakinkit šitą kamerą. Miledi, ar jums niekas nieko nepadarė? – išsigandęs paklausė vyras.
Prie kameros durų pripuolė išgąsdintas kareivis ir drebančiom rankom atrakino duris. Mergina puolė Kernonui į glėbį ir vėl pravirko.
- Atleisk, Kernonai, kad pabėgau, daugiau taip niekada nebedarysiu...
- Šš.. viskas gerai, daugiau tavęs niekas nebelies, - karys paglostė jos plaukus, tada atsisuko į kalėjimo prižiūrėtoją. – Sužinok, kas tokie ją čia atvedė ir pranešk į rūmus. Jei nerasi kaltininkų, kentėsi savo galva, ar aišku?
- Taip, sere, klausau, sere.
Išeinant Leticija žvilgtelėjo į Torą ir susidūrė su jo ledinėmis akimis. Mergina šyptelėjo, o jaunuolis tiesiog nuleido galvą.
- Kernonai, - tyliai kreipėsi į savo globėją Leticija, - matai tą blondiną kameros kampe?
Karys grįžtelėjo ir klausiamai pakėlė antakius.
- Jis išgelbėjo mane nuo gėdingiausio, kas galėjo nutikti, noriu, kad ryt jį atvestum į rūmus.
- Bet, miledi, tai gali būti pavojinga.
- Aš žinau, žinau, bet aš jam skolinga.. be to, juk tu visada būsi su manimi, - ji nusišypsojo.
Kernonas atsiduso ir pavargęs linktelėjo galva.

Toras nejučiom sudejavo, nes galvos skausmas niekaip jo neapleido. Jis pasičiupinėjo žaizdą viršugalvyje ir susiraukė. Senasis Morelis, pas kurį trumpai buvo įsidarbinęs, gerai užvožė, o po to įskundė miesto kareiviams. Štai tau ir pasitikėjimas žmonėmis... Vaikinas kiek sujudėjo ir vėl susiraukė iš skausmo. Maudė kareivių sumuštą šoną.
Kameroje subolavo vieniša šviesa ir čia pat iš niekur atsirado būtybė - stambus vilkas sulig dideliu arkliu akinamai baltu ilgu kailiu, išskyrus ant nugaros esančias dvi šviesiai pilkas sparnų formos dėmes, pilką juostą nuo kaktos iki nosies ir pilkas ausis. Kairė akis buvo visiškai balta, tuo tarpu dešinė – žydra kaip Toro. Po akimis žalsvai žibėjo ilties ženklas ir du nedideli apskritimai. Dabar vilkas priėjo prie žmogaus ir švelniai bakstelėjo nosimi šiam į ranką. Toras pakėlė galvą ir nusišypsojo.
- Angusai... – jis paglostė vilko snukį. – Atleisk, kad verčiu tave jaudintis.
Būtybė žengtelėjo į priekį ir priglaudė galvą Torui prie krūtinės. Vaikinas apglėbė jo kaklą ir užsimerkė. Pajuto kaip galvos skausmas pamažėle rimsta ir palaimingai atsiduso. Vilkas atsitraukė atgal ir įsižiūrėjo į jaunuolį.
- Ir ką aš be tavęs daryčiau, Angusai? – jis nusijuokė, - aš ir taip manau.
Prie išėjimo iš kalėjimo pasigirdo balsai. Vilkas dingo taip pat staiga, kaip ir atsirado. Buvo ankstyvas vakaras, pro nedidukus langelius į požemius plūdo blanki šviesa. Toras stebėjo kaip du prižiūrėtojai ir karys, kuris vakar išsivedė Leticiją, nulipo laiptais ir sustojo ties jo kameros durimis. Kernonas linktelėjo, paragindamas atrakinti duris, tuo tarpu akylai stebėdamas jį.
- Ateik, - pakvietė Torą karys, - panelė Leticija nori tave matyti.
- Jį?! – pašiurpo vienas iš prižiūrėtojų. – Bet juk tai sapnų rijikas!
- Nevadink manęs šitaip... – tyliai tarė blondinas, priėjęs prie durų.
Toras pažvelgė piktai į prižiūrėtoją ir šis net žengtelėjo atatupstas.
- Aš netikiu tokiais dalykais, - tarė Kernonas, paimdamas Torą už žasto, ir pašaipiai pridūrė, – be to, kad ir kas jis bebūtų, tikrai nėra atsparus strėlėms ar peilio ašmenims.
Jaunuolis kiek nustebęs pažvelgė į karį, šis stumtelėjo jį eiti ir išsivedė lauk. Torui šmėstelėjo mintis, jog reikėtų pabandyti sprukti, tačiau apsigalvojo. Ir ne vien dėl to, kad Kernonas atrodė itin patyręs karys, tikrai mokantis elgtis su visais tais pavojingais žaisliukais, bet ir dėl to, jog buvo smalsu, ko iš jo nori.
- Ačiū, - tyliai pratarė Kernonas, kai jie nuėjo toliau nuo kalėjimo.
- Ką? – nesuprato Toras.
- Miledi man viską papasakojo. Ačiū, kad neleidai tam tipui ja... pasinaudoti.
Vaikinas nusijuokė:
- Nėr už ką. O, - jis smalsiai pažiūrėjo į karį, - kas jus sieja?
- Aš jos asmens sargybinis.
- Mat kaip... – Toras nusuko žvilgsnį, bet tuoj buvo grubiai trukteltas atgal.
Kernonas prisitraukė kalinį arčiau savęs ir suurzgė į veidą:
- Tik paliesk ją bent vienu piršteliu ir tau galas, supratai? Gal ir nesi blogas, bet aš vis tiek tavimi nepasitikiu, tad tik padaryk netinkamą veiksmą ir mano peilis atsidurs prie tavo gerklės.
- Aiškiau nebūna, - Toras iškėlė rankas, parodydamas, jog nusiteikęs taikiai ir nusišypsojo.
Vyras dar kurį laiką įdėmiai spitrijo į jaunuolį, kai suburbėjo kažką panašaus į „gerai“ ir kumštelėjo jį eiti pirmyn. Toras aiktelėjo iš skausmo, nes šis pataikė būtent į sumuštąjį šoną, bet paklusniai nupėdino apytušte gatve.
Koralynės lordo rūmai buvo vieni iš įspūdingiausių žmogaus pastatytų pastatų. Jie buvo milžiniški su dešinėje kyšančiu aukštu bokštu, kurį vainikavo sparnus išskleidęs paukštis. Stogo kupolai žibėjo auksu, sienas dengė tankūs vijokliai. Iš visų pusių rūmus supo sodas su dirbtinai sukurtu čiurlenančiu upeliu, o aukšta tvora saugojo nuo neprašytų svečių.
Kernonas įsivedė jaunąjį kalinį pro vartus, toliau sodo takeliu už rūmų. Jie išlindo į aikštelę su nedideliu fontanu viduryje ir paukščių narveliais. Prie jų stovėjo Leticija. Dabar Toras turėjo galimybę pamatyti ją tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų – išdidi ir savimi pasitikinti dama. Garbanoti plaukai buvo supinti į storą kasą ir atidengė dailų kaklą bei pečius, kuriuos gaubė lengva skraistė. Ji vilkėjo raudona suknele, derančia prie jos rudų žaižaruojančių akių ir tamsaus gymio. Kelios strazdanėlės teikė jai žavesio. Leticijos lūpos judėjo, kai ji pašnibždom kažką kuždėjo narvelyje uždarytiems paukšteliams.
Kernonas vėl kumštelėjo užsižiopsojusį jaunuolį ir sušnibždėjo į ausį:
- Prisimink, ką sakiau.
- Ei, tai ne aš užpuoliau ją kalėjime, prisimeni?
- Miledi! – šūktelėjo karys ir žengtelėjo žingsnį atgal.
Leticija grįžtelėjo į juos ir tuoj veidą nušvietė šypsena. Ji subėrė į narvelį rankose laikytą lesalą ir skubiu žingsniu priėjo prie Toro. Po akimi matėsi nedidelė mėlynė.
- Sveikas, - energingai pasisveikino ji, o vaikinas spoksojo suglumęs ir nustebęs. – Kernonai, ačiū, gali eiti.
- Jūsų pačios saugumui norėčiau pasilikti.
- Kernonai! – ji kaprizingai treptelėjo koja, bet kario žvilgsnis buvo nenumaldomas. – Na, gerai, būk netoliese.
- Panele Leticija, kalėjimo prižiūrėtojas man kai ką pasakė. Šitas vaikinas gali būti sapnų rijikas.
- Nevadink manęs tuo vardu... – niūriai sumurmėjo Toras.
Merginos akyse žybtelėjo ugnis, ir jaunuolis išsigando. Jis jautėsi labai nejaukiai šioje išpuoselėtoje ir prabanga spindinčioje vietoje šalia turtingos ir gražios damos visas purvinas su kruvinais plaukais ir rūbais.
- Ačiū, Kernonai, kad perspėjai.
Karys linktelėjo ir pasitraukė nuošaliau.
- Tai štai kodėl tu atsidūrei kalėjime, - ji nusišypsojo ir nužingsniavo prie fontano. – Sakei, kad jie sužinojo, kas tu toks... Tu – sapnų rijikas!
- Man nepatinka tas pavadinimas...
- Skaičiau apie sapnų rijikus, rašoma, kad tai demonus valdantys žmonės, galintys žudyti per sapnus.
- Aš nežudau žmonių.
- Bet demonus juk gali valdyti?
Toras atsiduso, tada žengtelėjo arčiau Leticijos.
- Klausyk, tai kas rašoma apie... tokius kaip aš, visiška netiesa. Tai rašo žmonės, kurie nieko apie mus nežino.
- Tada ką tu gali?
Jis skėstelėjo rankomis ir abejingai tarė:
- Nieko, aš paprastas žmogus.
- Meluoji!
- Jeigu turėčiau kokių nors galių, argi būčiau atsidūręs kalėjime? Argi turėčiau šitą žaizdą galvoje?
Mergina papūtė lūpas ir nusisuko, grįžo prie paukštelių narvo ir perbraukė per grotas. Toras žvilgtelėjo į Kernoną, kuris stovėjo nuošaliau, atsirėmęs į medį, ir piktai primerkęs akis akylai jį stebėjo. Jaunuolis atsiduso ir pasikasė pakaušį, nesugalvodamas, kaip jam dabar pasielgti. Leticija apėjo narvą ir sustojo prie Toro su klastinga šypsenėle veide. Ji paglostė jo sprandą ir netikėtai prigludo visu kūnu. Vaikinas nuraudo ir išgąstingai atšoko. Leticija vėl žengtelėjo arčiau, pasilenkė ir sušnibždėjo tiesiai jam į ausį:
- Noriu, kad mane pagrobtum.
- Princese, tau stipriau vožtelėjo vakar nei maniau.
Ji papurtė galvą ir nusigręžė.
- Tu nesupranti, - ji atsiduso ir patylomis pridėjo, - aš noriu iš čia pabėgti, noriu pamatyti pasaulį už Koralynės sienų.
- Tai... o kuo aš čia dėtas?
- Mano tėvui nusispjaut ant manęs, jis neleidžia man išeiti net iš rūmų...
- Ir suprantu kodėl, - suburbėjo Toras.
Leticija piktai žvilgtelėjo į jį, aikštingai papūtė lūpytę.
- Sumokėsiu tau tiek, kiek norėsi.
- Sumokėsi man už tai, kad tave pagrobčiau? – jaunuolis prunkštelėjo ir nusijuokė.
Pažiūrėjęs į Leticiją, suprato, kad ši kalba labai rimtai. Toras susimąstė. Mergina perbraukė delnu jam per skruostą ir nueidama tyliai pasakė:
- Pailsėk, pavalgyk, apsiprausk ir rytoj pasakysi, ką nusprendei.
Ji nužingsniavo prie Kernono gundančiai siūbuodama klubais. Toras žinojo, jog Leticija taip elgiasi specialiai, kad suviliotų jį ir paspruktų iš Koralynės.
- Prakeikimas, kokia ji daili... – sumurmėjo sau po nosimi vaikinas ir nusisukęs užsimerkė.

Berniukas stebėjo pievelėje šalia namų žaidžiančias mergaites. Jis glaudėsi už kitapus gatvės esančio namo kampo, o rankose gniaužė retą kalnų gėlę – restilą. Skaisčiai raudoni žiedlapiai supo purpurinį viduriuką, kuriame dygo daugybė mažučių varpelių, ir pučiant vėjui tie varpeliai tilindžiuodavo nepaprastą melodiją. Berniukas nurijo seiles ir nedrąsiai išlindo iš už kampo, tada lėtai nužingsniavo prie mergaičių. Jo akys žiūrėjo tiesiai į rudaplaukę garbanę, o lūpos nežymiai judėjo, kartodamos žodžius kuriuos berniukas norėjo jai pasakyti. Ši nustojo juoktis, atsistojo ir žengtelėjo kelis žingsnius arčiau ateinančiojo. Tada nusišypsojo. Berniukas sustojo priešais ją ir, droviai nuleidęs akis, ištiesė gėlę jai. Mergaitė taip pat nedrąsiai ją paėmė ir pajudino. Pasigirdo tylus nepaprastas varpelių garsas.
- Aš... aš norėjau... – suvapėjo berniukas, - norėjau pasakyti, kad tu...
Iš kažkur atskrido akmuo ir trinktelėjo tiesiai jam į ranką. Berniukas krūptelėjo ir išsigandęs atsigręžė į metusįjį. Netoliese stovėjo būrelis kiek vyresnių berniukų ir piktai žiūrėjo į jį. Vienas iš jų pakėlė dar vieną akmenį ir paleido, tačiau šįkart nepataikė.
- Kitanai, baik! – riktelėjo mergaitė su gėle.
- Kas čia per nususęs augalas? - nusišaipė metusysis akmenis.
Jis priėjo artyn, staiga pagriebė restilos žiedą, numetęs ant žemės, patrynė jį koja ir nusijuokė.
- Tu, išgama, - jis dūrė pirštu į gėlę atnešusį berniuką, - sakiau tau, kad daugiau niekada nesirodytum mūsų gatvėse!
- Parodykim jam! – riktelėjo kitas, pakėlė akmenį ir sviedė į savo auką.
Berniukas išsilenkė akmens ir nuskuodė gatve, o paskui jį ir visi kiti, vis pagriebdami nuo žemės kokį akmenį ir paleisdami į bėglį. Vienas skaudžiai kirto į koją ir berniukas parvirto. Jo kankintojai pripuolė artyn ir ėmė gulintįjį spardyti.
- Išgama! Čia tau ne vieta!
- Iškrypėlis!
- Nedrįsk daugiau rodytis miestelyje!
Berniukas tyliai kentėjo skaudžius spyrius ir patyčias, kai netoliese pasigirdo nustebęs vyro balsas.
- Kas čia darosi?!
Mušeikos susižvalgė ir juokdamiesi nulėkė šalin. Vyras priėjo prie sumuštojo, kai staiga sustojo ir piktai suraukė antakius.
- Čia tu! Matyt vėl ką nors iškrėtei, kad berniukai taip tave talžė.
- Aš... aš tik norėjau... – sušnabždėjo vaikas, o jam skruostais riedėjo ašaros.
- Geriau eik iš čia, - rūsčiai tarė vyras ir nužingsniavo šalin.
Berniukas atsistojo ir kiek svirdinėdamas nužingsniavo gatvele.

 

Pereiti į "Sapnų tikrovė" (2)

2009-05-02 01:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-31 12:48
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-13 16:27
Dominykas Markevicius
Aš tik dabar perskaičiau pirmąją dalį, tačiau jau esu įsitikinęs, kad perskaitysiu ir kitas. Tiesa buvo ir nemažai klaidų, daugiausia iš jų skyryba, tačiau šiaip kūrinys labai geras. Siūlau visas dalis sujungti į vieną ir pateikti kitiems tinklapiams.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-02 13:32
Ferrfrost
O, kaip maloniai mane nustebino pirma dalis! Sklandi idomi istorija, tikiuos ja uzbaigsite, nes jau kai pradejau skaityt noriu ir pabaigos:-) Man patinka tie laikai, kuriuos vaizduojate. Senove daug idomiau negu 3000-ieji zeme valdo robataj:-D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-31 22:28
Arklininkė_
įdomu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-04 19:44
Dvasių Vedlė
St Sebastiane,
Deja, ne. Kūrinys toli gražu nebaigtas, ir kol kas prie pabaigos net neartėja. Nėra tiek laiko sėdėt prie kompiuterio, o jei ir sėdžiu būna kitų darbų. Būtų laptopas būtų kitas reikalas, o dabar jis rašosi daug lėčiau, nei aš norėčiau:)
Ačiū už patarimą, bandysiu pasinaudoti.

Varine Lape,
Na, Leticijos personažas nėra dar pilnai baigtas formuoti, bet šiaip ji - permaininga ir nenuspėjama asmenybė. O dėl princesės (beje, čia nėra jos titulas)... čia gerai ar blogai?:)

Aurimaz,
ačiū už pastabas:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-04 13:52
Aurimaz
Parašyta gerai, tačiau dialogai ir siužeto linija kol kas pernelyg šabloniška kaip 2009 metams. Prieš 80 ar 90 metų būtum sutikta plojimais, tačiau dabar reikia sukti mintį tolyn, nebesėdėti prie VIEN TIK pigios romantikos.
"- Ei, tai ne aš užpuoliau ją kalėjime, prisimeni?"
Šis dialogo sakinys pagal savo struktūrą tolimas lietuviškam stiliui. Tai daugiau amerikietiškas stilius, tokį dabar galima plačiai sutikti serialuose.
"This is not my fault, remeber?"

Skirsnys, parašytas pasvirusiu šriftu, šiek tiek nesiderina prie buvusio teksto. Jeigu tai prisiminimas, jam trūksta identiteto - kieno jis?

Visumoje tekstas parašytas vidutiniškai (yra pigi intriga), tačiau siužeto linija nuveda į kelionę, į keliavimo procesus. Pabėgimas iš rūmų nieko gero skaitytojui nepasako. Princesės ryšiai su sapnuotoju - jau kažkas. Tačiau sudėjus viena ir kitą, gaunamas muilo operos kelias, kuomet trinamasi po tam tikrą teritoriją, kovojant su pavydu, godumu, geiduliais, tačiau viso to pasekmės visiems labai gerai žinomos. Kaip ten bus iš tiesų, matysis kitoje dalyje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-04 11:32
Varinė Lapė
Šiaip pirmas dalykas, kurį velniškai norisi paminėti, tai kaprizingos princesės personažo įkyrumas. Kita vertus, deja, kažin ar rastum labiau "išnaglėjusią", išpopintą ir arogantiška heroję visam fentezy pasauly. Tavoji princesė kol kas nearogantiška, bet visgi jau kiek karizinga. :)

Antras būtinas paminėti dalykas - tekstas mane sudomino. Parašyta sklandžiai, skaitosi ir akys nekliūna už kažko labai jau sumakaluoto. Šiaip sakau - gerai, ir tikiuosi sulaukti kitos dalies. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-03 16:21
pilkė
ogi visai nieko :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-02 23:22
St Sebastianas
Na, manau, kad peržiūrėtas ne n kartų, o baigtinį skaičių, kuris net neartėja prie begalybės.:) Šiaip ar taip, mano arkliukas ne gramatika, griežtai ne skyryba, o logika, stilius, idėja. Klaidos, kurias nurodžiau aš yra būtent iš mano srities. Taip, kai kur kalta skyryba, bet būtent ji sudaro nelogiškumą.
Malonu, kad skaitai mano dienoraštį, bus dar maloniau, jei pasinaudosi tuo, kas parašyta. Neužmiršk, kad nėra taisyklės be išimties. Gal kada nors paaiškinsiu ir išimtis, tačiau tai dar tolimoje ateityje.
Dėl klaidų paieškos, visada yra leistinas klaidų kiekis. Nori nenori, jų neišvengsi. Kad ir kaip nupoliruotum, vis tiek vėliau rasi prie ko prisikabinti. Skaityk taip, tarsi būtum balvonas. Toks visiškai balvoniškas, suvokiantis tiksliai tai, ką perskaito. Tai labai padeda atsikratyti loginių klaidų. Kartais net praverčia kūrinį perskaityti garsiai ir su intonacija. Tuomet gali suprasti, kad kai kurie kūriniai švelniai tariant per ilgi ar neaiškūs.
Kalbant apie rašykų mafiją, tai fantastika - atskira respublika. Čia gyvena patys pikčiausi ir baisiausi. Tačiau jei pamato kažką gero, negaili gero žodžiu ar balo. Žinoma, tai ateina po to, kai sukritikuoja tai, kas kritikuojama.;)
Laukiu antros dalies. Kaip supratau, kūrinys jau parašytas, tai gal net ir pabaigą pamatysim?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-02 22:59
Dvasių Vedlė
Visų pirma noriu pasakyti, kad įdėjau gabaliuką šito kūrinėlio į rašykus ne dėl to, kad norėjau padidinti skaitytojų ratą. Norėjau gauti įvertinimą nuo rašykų kritikų mafijos, pažiūrėti ar vis dar gausiu kuolus ar pasiekiau kažko daugiau. Kol kas balsai 2 (tikiuosi, bus daugiau), bet rezultatas mane tikrai džiugina :) Ačiū!

St Sebastiane,
Šitas tekstas jau žiūrėtas, peržiūrėtas ir nužiūrėtas n kartų, tad jau kokios klaidos liko, turbūt niekada jų ir nebepastebėčiau. Taisytinų vietų randu beveik kiekvieną kartą (kažko per daug, kažkas nedarašyta, kažkas parašyta ne taip), tačiau kas liečia klaidas... Gramatika niekad nebuvo mano arkliukas mokykloje, į gerą pažymį mane visad ištempdavo literatūra :D
Į tavo dienoraštį žiūrėjau dar prieš įkeliant tekstą, viską susitrumpinau ir susirašiau į savo sasvinuką šalia Suglumusio fantasto pradžiamokslio santrumpos:) Deja, tekstas rašytas anksčiau, nei užtikau tavo patarimus, tad reik kiek laiko, kad kiek pakeisčiau.
Aij, beje, dezintegratorius - tai kiek žinau chemijoje naudojamas smulkinimo aparatas. Ar šis žodis turi daugiau reikšmių, nesu garantuota:)

Haldir,
Ačiū, kad perskaitei ir įvertinai, bet norėčiau paprieštarauti.
Boluoti - tai reiškia neaiškiai rodytis, vos išsiskirti iš aplinkos. Sakyčiau čia netinka žodis šviesa, gal geriau būtų pakeitus į spingsulę. Tada nei boluoti, nei vieniša nekabintų akies. Žinoma, čia mano nuomonė:)
Pritariu, kad gal ir nereikia rašyt didelis arklys (kadangi aš labai domiuosi žirgais, man skiriasi didelis ir mažas arkliai, tad taip automatiškai gavosi. Mano klaida), tačiau kaip ir pats sakei, stambus reiškia vieną, arklio dydžio - kitką. Mano supratimu, stambumas dydžio nenusako, jis nusako kūno/raumenų masę. Juk stambus jautis ir stambus vilkas (paprastas miško vilkas) nėra vienodo dydžio.
Beje, kokio dydžio tavo salionas, jei ten vargiai arklys tilptų? O_o Pas mane netgi kolidoriuky tilptų bent vienas, aišku apsisukt jam jau nebebūtų vietos, tačiau tilpt tikrai sutilptų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-02 13:47
Haldir
Kameroje subolavo vieniša šviesa ir čia pat iš niekur atsirado būtybė - stambus vilkas sulig dideliu arkliu - Pradėti manau reikia nuo vienišos šviesos. Pradžiai šviesa ne boluoja, o šviečia. Po to: kaip reikėtų įsivaizduoti vienišą šviesą? Visų apleistą, be antrosios pusės? :DDD Dabar apie stambų vilką. Jei rašai, kad vilkas buvo stambus, tai viena, bet jei rašai, kad vilkas buvo arklio dydžio - tai jau kita. O trečia būtų, kad vilkas visgi buvo dydžio kaip DIDELIS arklys :D Žodžiu, su kiekvienu žodžiu tu vilką vis padidini. Nebūtų paprasčiau parašyti, kad "atsirado arklio dydžio vilkas"? :/ Galų gale "didelis arklys", "mažas arklys"... Koks skirtumas? Vistiek įsivaizduoji paprastą arklį.
Beje, kokio dydžio ta kamera, kad telpa arklio dydžio vilkas? :D Čia ne kamera, čia apartamentai. Mano salione arklys vargiai tilptų, ką jau kalbėt apie arklio dydžio vilką... :DDDD O jei dar didelio arklio dydžio... ok, jau įsijaučiau.
vieni iš įspūdingiausių žmogaus pastatytų pastatų sviestuotų sviestų :)

Na, pusė velnio kūrinukas. Kartais tik nusivažiuoji į lankas su aprašymais, bet šiaip viskas normaliai. Daugmaž viską teisingai susakė St Sebastianas. Tik gaila, kad eilinis serialas. Skaitytojų daug nesulauksi.

3
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-02 04:38
St Sebastianas
Hmmmmmm... Kažkas įdomesnio už nykštukus, elfus, ateivius, angelus, demonus ir kitokį tvarių, kurį teko matyti pastaruoju metu.
Mintį, apie tai, kad kai kurie žmonės kažką gali daryti su sapnais ar sapnuose užskaitau kaip originalią. Čia kalbu apie rašykinę erdvę.:)
Kūrinys turi ir vieną labai blogą vietą. Sapnų tikrovė (1) Ją specialiai paryškinau. Per tą laiką, kol gyvuoju rašykuose esu matęs ne vieną serialą, kuris numirė taip ir nesulaukęs pabaigos. Todėl, kai pamatau, kad tai kūrinio pirmoji dalis, entuziazmas pradėti skaityti gerokai apmažėja.
Kalbant apie atlikimą... O čia jau daug galima pakalbėti.
tvojo jai per veidą ir apsvaigintą įmetė į kamerą. Manau, nereikia to "apsvaigintą". Geriau kitame sakinyje paminėti, kad jai galva sukosi, nes dabar kažkaip neskamba.
vienas sėdėjo atsirėmęs į sieną, apsikabinęs kelius ir padėjęs ant jų galvą, matėsi tik geltoni sukruvinti plaukai ir dvi ilgos priekyje supintos kasytės, pasibaigiančios karoliukų vėriniu, ausyje žibėjo auskaras. Ne per daug informacijos viename sakinyje? Užmesk akį į mano dienoraštį - ten yra pora įrašų apie aplinkos kūrimą ir personažus. Manau, bus naudinga pasiskaityti.
Kalinė suklykė ir pasibaisėjusi išsivadavo iš jų. Susidaro vaizdas, kad tam, jog išsivaduotų iš rankų, reikėjo tik suklykti ir pasibaisėti. Vien jau pasimuisčiusi skambėtų geriau.
suplėšytais rūbais apsiverkusios merginos Ji verkė suplėšytais rūbais? Sakyčiau visai neblogai: paverki, susisiuvi ir turi kuo apsirengti.:]
išskiriamasis ženkliukas skiriamasis ženklas.
Prie liemens kabojo arbaletas ir kelių rūšių durklai bei svaidomieji peiliukai. Na, gerai, pagalvok, ar esi mačiusi karį su daugiau kaip vienu durklu? Vienas gerklei pjauti, kitas - akims badyti, trečias - dėl grožio, ketvirtas - nagams krapštyti? Normalus (ir daugelis nenormalių) karys turi po vieną vientipį ginklą. Tarkime, vienas kardas, vienas automatas, vienas dezintegratorius (nežinau kas čia, bet gerai skamba). Svaidomieji peiliukai nuskambėjo juokingai. Tokie mažiukai, kelių centimetrų ilgio, skirti žvirblių medžioklei. Kovinis svaidomasis peilis yra ne toks jau mažas. Kitaip negali būti dėl kelių priežasčių, kurias vardinti dabar tingiu.
Gabalą iki pasvirusio teksto palieku Haldir pasismaginimui. Paskutinės dalies klaidos man gana dažnai šmėščiojo prieš akis, todėl ir jas pakrutinsiu.
Berniukas tyliai kentėjo skaudžius spyrius ir patyčias, kai netoliese pasigirdo nustebęs vyro balsas. Kai pasigirdo balsas kentėjo tyliai, o kol balsas nepasigirdo rėkė ir keikėsi?
Vyras priėjo prie sumuštojo, kai staiga sustojo ir piktai suraukė antakius. Vyras priėjo, kai sustojo? O kai ėjo, tai stovėjo?
Kokias išvadas galima padaryti? Idėja sudomino, atlikimas nelabai. Kūrinys nėra blogas, tik jį dar reikia apšlifuoti. Tikiuosi, kad autorė kitą kartą pateiks labiau tikrintą tekstą ir antrą dalį įdės anksčiau nei skaitytojai pamirš kas darėsi pirmojoje.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą