Dvasių VedlėSakoma, sapnai – tai sielos pasivaikščiojimai. Ji būna įkalinta mirtingam kūne ir tik šiam miegant iškeliauja. Būna jos pasiklysta, būna blogosios užvaldo kitus kūnus, bet per šiuos pasivaikščiojimus trapią sielą visada saugo dvasios sergėtojai – galingos dvasinės būtybės, galinčios padaryti neįmanoma.
Koralynė buvo vienas iš spalvingiausių ir nuostabiausių laisvųjų pietinių miestų. Čia veikė pats didžiausias turgus, kur galėjai surasti visko, ko tik širdis geidė. Į jį suvažiuodavo prekeiviai iš atokiausių vietovių, galėdavai rasti daiktų netgi iš kitos Bedugnių kanjonų pusės. Taip pat Koralynėje rinkosi visokio plauko sukčiai, nusikaltėliai ir galvažudžiai, netrūko ir raganių, būrėjų, magų bei šiaip fokusininkų. Čia veikė ir vienas iš didžiausių jūros uostų pietinėje pakrantėje.
- Paleiskit mane! Nejau nežinot kas aš tokia?!
Kareiviai tik nusijuokė ir nusitempė spurdančią merginą laiptais žemyn. Apačioje buvo šalta ir drėgna kaip ir visuose požemiuose. Į trijulę sužiuro dešimtys alkanų akių, daugelis nužiūrinėjo išsigandusią dailią panelę, kuri niekaip nesugebėjo ištrūkti iš ją sugavusių stambių karių rankų. Ilgi garbanoti rudi plaukai plaikstėsi išsidraikę į visas puses, o ant rankų ir kojų užmautos apyrankės dabar skambėjo įvairiausiais tonais.
- Kai mano tėvas sužinos, jūs neteksit savo galvų! – riktelėjo ji grasinančiai.
- Nejaugi? – nusišaipė vienas kareivis, laikydamas kalinę už rankų, kitas tuo tarpu rakino kameros duris, kur jau girdėjosi šiurpus kikenimas.
Mergina įsikibo dantimis šiam į ranką, tačiau kareivis, sugriežęs iš skausmo, tvojo jai per veidą ir apsvaigintą įmetė į kamerą. Tada abu juokdamiesi nuėjo šalin. Kameroje be jos buvo dar du kaliniai – vienas sėdėjo atsirėmęs į sieną, apsikabinęs kelius ir padėjęs ant jų galvą, matėsi tik geltoni sukruvinti plaukai ir dvi ilgos priekyje supintos kasytės, pasibaigiančios karoliukų vėriniu, ausyje žibėjo auskaras. Kitas stambus ir dvokiantis šlykštus valkata, kuris dabar apsilaižė ir išsišiepęs ėmė artėti prie ant žemės sėdinčios, vis dar neatsigavusios merginos. Ši suspigo ir atsitraukė atgal, bet atsirėmė į grotas, kur ją tuoj pat sučiupo iš gretimos kameros ištiestos šiurkščios rankos. Kalinė suklykė ir pasibaisėjusi išsivadavo iš jų.
- Nesiartink prie manęs, - piktai tarė mergina tam tipui, kuris tik nusikvatojo ir visu svoriu ją užgulė. – Gelbėkit!
Ji vis muistėsi ir draskėsi, kol valkata užvožė jai per veidą ir perplėšė marškinių rankovę. Tada pasimėgaudamas lyžtelėjo per nuogą petį. Mergina apsiašarojusi pažvelgė į net nesujudėjusį blondiną ir sudejavo.
- Ei, - pasigirdo tylus balsas, - palik damą ramybėje.
Vyras žvilgtelėjo į kitą kameroje sėdintį kalinį ir piktai suurzgė:
- Nieko tu man negali padaryti, kol aš nemiegu.
- Tu įsitikinęs?
Jaunuolis pakėlė galvą. Skaidrios ir šaltos kaip ledas žydros akys įsmigo į vyrą. Šis akimirką žiūrėjo į jį, tada pasitraukė į šalį ir atsisėdo į priešingą kameros kampą, nenuleisdamas akių nuo sumuštos, suplėšytais rūbais apsiverkusios merginos, kuri mikliai susirangė netoli netikėto gelbėtojo, susigūžė ir ėmė šniurkščioti. Blondinas pasižiūrėjo į ją ir tyliai kreipėsi:
- Nusiramink, jis daugiau tavęs nelies.
- O dieve, kaip aš galėjau papulti į tokią situaciją. Kokia aš kvailė, kodėl aš pabėgau nuo Kernono? Tada niekada nebūčiau šitaip pažeminta... Jie atsiims, kai aš iš čia išeisiu, oi atsiims! Kai tėvas viską sužinos...
Vaikinas tyliai susijuokė.
- Tu iš manęs juokiesi? – piktai paklausė mergina.
- Taigi... juokinga matyti tokią damą tokioj vietoj, - jis nusišypsojo. – Aš esu Toras.
- Leticija, - liūdnai nunarinusi galvą prisistatė garbanė.
- Malonu susipažinti, Leticija. Tai už ką čia tave įmetė?
Ji vėl šniurkštelėjo ir gailiai pravirko.
- Tai nesusipratimas, aš nesu vagilė! – ji nutilo ir pratylėjo keletas akimirkas. – O tu?
- Aš... – Toras vėl nuleido galvą. – Jie sužinojo, kas aš toks.
- O kas tu toks?
Nuo laiptų pasigirdo pasipiktinę šūksniai. Leticija sukluso, tada džiaugsmingai pašoko ant kojų.
- Kernonai? Čia Kernonas! – ji džiugiai žvilgtelėjo į Torą. – Kernonai, aš čia!
- O, panele Leticija, kaip jūs jaučiatės?
Prie kameros pripuolė aukštas stambus pagyvenęs vyras. Į uodegėlę surišti plaukai ir vešlūs antakiai jau buvo pražilę, bet siauros rudos akys žibėjo žvitrumu ir gyvybe. Jis vilkėjo kareiviškus rūbus, tačiau ant krūtinės kabėjo išskiriamasis ženkliukas, jog jis dirba lordo Jano asmeninėje apsaugoje. Prie liemens kabojo arbaletas ir kelių rūšių durklai bei svaidomieji peiliukai. Karys su siaubu nužvelgė po akimi ryškėjančią mėlynę ir suplėšytus rūbus.
- Ištrauk mane iš čia greičiau! – isteriškai paprašė Leticija.
- Ei, jūs mulkiai, kuo greičiau atrakinkit šitą kamerą. Miledi, ar jums niekas nieko nepadarė? – išsigandęs paklausė vyras.
Prie kameros durų pripuolė išgąsdintas kareivis ir drebančiom rankom atrakino duris. Mergina puolė Kernonui į glėbį ir vėl pravirko.
- Atleisk, Kernonai, kad pabėgau, daugiau taip niekada nebedarysiu...
- Šš.. viskas gerai, daugiau tavęs niekas nebelies, - karys paglostė jos plaukus, tada atsisuko į kalėjimo prižiūrėtoją. – Sužinok, kas tokie ją čia atvedė ir pranešk į rūmus. Jei nerasi kaltininkų, kentėsi savo galva, ar aišku?
- Taip, sere, klausau, sere.
Išeinant Leticija žvilgtelėjo į Torą ir susidūrė su jo ledinėmis akimis. Mergina šyptelėjo, o jaunuolis tiesiog nuleido galvą.
- Kernonai, - tyliai kreipėsi į savo globėją Leticija, - matai tą blondiną kameros kampe?
Karys grįžtelėjo ir klausiamai pakėlė antakius.
- Jis išgelbėjo mane nuo gėdingiausio, kas galėjo nutikti, noriu, kad ryt jį atvestum į rūmus.
- Bet, miledi, tai gali būti pavojinga.
- Aš žinau, žinau, bet aš jam skolinga.. be to, juk tu visada būsi su manimi, - ji nusišypsojo.
Kernonas atsiduso ir pavargęs linktelėjo galva.
Toras nejučiom sudejavo, nes galvos skausmas niekaip jo neapleido. Jis pasičiupinėjo žaizdą viršugalvyje ir susiraukė. Senasis Morelis, pas kurį trumpai buvo įsidarbinęs, gerai užvožė, o po to įskundė miesto kareiviams. Štai tau ir pasitikėjimas žmonėmis... Vaikinas kiek sujudėjo ir vėl susiraukė iš skausmo. Maudė kareivių sumuštą šoną.
Kameroje subolavo vieniša šviesa ir čia pat iš niekur atsirado būtybė - stambus vilkas sulig dideliu arkliu akinamai baltu ilgu kailiu, išskyrus ant nugaros esančias dvi šviesiai pilkas sparnų formos dėmes, pilką juostą nuo kaktos iki nosies ir pilkas ausis. Kairė akis buvo visiškai balta, tuo tarpu dešinė – žydra kaip Toro. Po akimis žalsvai žibėjo ilties ženklas ir du nedideli apskritimai. Dabar vilkas priėjo prie žmogaus ir švelniai bakstelėjo nosimi šiam į ranką. Toras pakėlė galvą ir nusišypsojo.
- Angusai... – jis paglostė vilko snukį. – Atleisk, kad verčiu tave jaudintis.
Būtybė žengtelėjo į priekį ir priglaudė galvą Torui prie krūtinės. Vaikinas apglėbė jo kaklą ir užsimerkė. Pajuto kaip galvos skausmas pamažėle rimsta ir palaimingai atsiduso. Vilkas atsitraukė atgal ir įsižiūrėjo į jaunuolį.
- Ir ką aš be tavęs daryčiau, Angusai? – jis nusijuokė, - aš ir taip manau.
Prie išėjimo iš kalėjimo pasigirdo balsai. Vilkas dingo taip pat staiga, kaip ir atsirado. Buvo ankstyvas vakaras, pro nedidukus langelius į požemius plūdo blanki šviesa. Toras stebėjo kaip du prižiūrėtojai ir karys, kuris vakar išsivedė Leticiją, nulipo laiptais ir sustojo ties jo kameros durimis. Kernonas linktelėjo, paragindamas atrakinti duris, tuo tarpu akylai stebėdamas jį.
- Ateik, - pakvietė Torą karys, - panelė Leticija nori tave matyti.
- Jį?! – pašiurpo vienas iš prižiūrėtojų. – Bet juk tai sapnų rijikas!
- Nevadink manęs šitaip... – tyliai tarė blondinas, priėjęs prie durų.
Toras pažvelgė piktai į prižiūrėtoją ir šis net žengtelėjo atatupstas.
- Aš netikiu tokiais dalykais, - tarė Kernonas, paimdamas Torą už žasto, ir pašaipiai pridūrė, – be to, kad ir kas jis bebūtų, tikrai nėra atsparus strėlėms ar peilio ašmenims.
Jaunuolis kiek nustebęs pažvelgė į karį, šis stumtelėjo jį eiti ir išsivedė lauk. Torui šmėstelėjo mintis, jog reikėtų pabandyti sprukti, tačiau apsigalvojo. Ir ne vien dėl to, kad Kernonas atrodė itin patyręs karys, tikrai mokantis elgtis su visais tais pavojingais žaisliukais, bet ir dėl to, jog buvo smalsu, ko iš jo nori.
- Ačiū, - tyliai pratarė Kernonas, kai jie nuėjo toliau nuo kalėjimo.
- Ką? – nesuprato Toras.
- Miledi man viską papasakojo. Ačiū, kad neleidai tam tipui ja... pasinaudoti.
Vaikinas nusijuokė:
- Nėr už ką. O, - jis smalsiai pažiūrėjo į karį, - kas jus sieja?
- Aš jos asmens sargybinis.
- Mat kaip... – Toras nusuko žvilgsnį, bet tuoj buvo grubiai trukteltas atgal.
Kernonas prisitraukė kalinį arčiau savęs ir suurzgė į veidą:
- Tik paliesk ją bent vienu piršteliu ir tau galas, supratai? Gal ir nesi blogas, bet aš vis tiek tavimi nepasitikiu, tad tik padaryk netinkamą veiksmą ir mano peilis atsidurs prie tavo gerklės.
- Aiškiau nebūna, - Toras iškėlė rankas, parodydamas, jog nusiteikęs taikiai ir nusišypsojo.
Vyras dar kurį laiką įdėmiai spitrijo į jaunuolį, kai suburbėjo kažką panašaus į „gerai“ ir kumštelėjo jį eiti pirmyn. Toras aiktelėjo iš skausmo, nes šis pataikė būtent į sumuštąjį šoną, bet paklusniai nupėdino apytušte gatve.
Koralynės lordo rūmai buvo vieni iš įspūdingiausių žmogaus pastatytų pastatų. Jie buvo milžiniški su dešinėje kyšančiu aukštu bokštu, kurį vainikavo sparnus išskleidęs paukštis. Stogo kupolai žibėjo auksu, sienas dengė tankūs vijokliai. Iš visų pusių rūmus supo sodas su dirbtinai sukurtu čiurlenančiu upeliu, o aukšta tvora saugojo nuo neprašytų svečių.
Kernonas įsivedė jaunąjį kalinį pro vartus, toliau sodo takeliu už rūmų. Jie išlindo į aikštelę su nedideliu fontanu viduryje ir paukščių narveliais. Prie jų stovėjo Leticija. Dabar Toras turėjo galimybę pamatyti ją tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų – išdidi ir savimi pasitikinti dama. Garbanoti plaukai buvo supinti į storą kasą ir atidengė dailų kaklą bei pečius, kuriuos gaubė lengva skraistė. Ji vilkėjo raudona suknele, derančia prie jos rudų žaižaruojančių akių ir tamsaus gymio. Kelios strazdanėlės teikė jai žavesio. Leticijos lūpos judėjo, kai ji pašnibždom kažką kuždėjo narvelyje uždarytiems paukšteliams.
Kernonas vėl kumštelėjo užsižiopsojusį jaunuolį ir sušnibždėjo į ausį:
- Prisimink, ką sakiau.
- Ei, tai ne aš užpuoliau ją kalėjime, prisimeni?
- Miledi! – šūktelėjo karys ir žengtelėjo žingsnį atgal.
Leticija grįžtelėjo į juos ir tuoj veidą nušvietė šypsena. Ji subėrė į narvelį rankose laikytą lesalą ir skubiu žingsniu priėjo prie Toro. Po akimi matėsi nedidelė mėlynė.
- Sveikas, - energingai pasisveikino ji, o vaikinas spoksojo suglumęs ir nustebęs. – Kernonai, ačiū, gali eiti.
- Jūsų pačios saugumui norėčiau pasilikti.
- Kernonai! – ji kaprizingai treptelėjo koja, bet kario žvilgsnis buvo nenumaldomas. – Na, gerai, būk netoliese.
- Panele Leticija, kalėjimo prižiūrėtojas man kai ką pasakė. Šitas vaikinas gali būti sapnų rijikas.
- Nevadink manęs tuo vardu... – niūriai sumurmėjo Toras.
Merginos akyse žybtelėjo ugnis, ir jaunuolis išsigando. Jis jautėsi labai nejaukiai šioje išpuoselėtoje ir prabanga spindinčioje vietoje šalia turtingos ir gražios damos visas purvinas su kruvinais plaukais ir rūbais.
- Ačiū, Kernonai, kad perspėjai.
Karys linktelėjo ir pasitraukė nuošaliau.
- Tai štai kodėl tu atsidūrei kalėjime, - ji nusišypsojo ir nužingsniavo prie fontano. – Sakei, kad jie sužinojo, kas tu toks... Tu – sapnų rijikas!
- Man nepatinka tas pavadinimas...
- Skaičiau apie sapnų rijikus, rašoma, kad tai demonus valdantys žmonės, galintys žudyti per sapnus.
- Aš nežudau žmonių.
- Bet demonus juk gali valdyti?
Toras atsiduso, tada žengtelėjo arčiau Leticijos.
- Klausyk, tai kas rašoma apie... tokius kaip aš, visiška netiesa. Tai rašo žmonės, kurie nieko apie mus nežino.
- Tada ką tu gali?
Jis skėstelėjo rankomis ir abejingai tarė:
- Nieko, aš paprastas žmogus.
- Meluoji!
- Jeigu turėčiau kokių nors galių, argi būčiau atsidūręs kalėjime? Argi turėčiau šitą žaizdą galvoje?
Mergina papūtė lūpas ir nusisuko, grįžo prie paukštelių narvo ir perbraukė per grotas. Toras žvilgtelėjo į Kernoną, kuris stovėjo nuošaliau, atsirėmęs į medį, ir piktai primerkęs akis akylai jį stebėjo. Jaunuolis atsiduso ir pasikasė pakaušį, nesugalvodamas, kaip jam dabar pasielgti. Leticija apėjo narvą ir sustojo prie Toro su klastinga šypsenėle veide. Ji paglostė jo sprandą ir netikėtai prigludo visu kūnu. Vaikinas nuraudo ir išgąstingai atšoko. Leticija vėl žengtelėjo arčiau, pasilenkė ir sušnibždėjo tiesiai jam į ausį:
- Noriu, kad mane pagrobtum.
- Princese, tau stipriau vožtelėjo vakar nei maniau.
Ji papurtė galvą ir nusigręžė.
- Tu nesupranti, - ji atsiduso ir patylomis pridėjo, - aš noriu iš čia pabėgti, noriu pamatyti pasaulį už Koralynės sienų.
- Tai... o kuo aš čia dėtas?
- Mano tėvui nusispjaut ant manęs, jis neleidžia man išeiti net iš rūmų...
- Ir suprantu kodėl, - suburbėjo Toras.
Leticija piktai žvilgtelėjo į jį, aikštingai papūtė lūpytę.
- Sumokėsiu tau tiek, kiek norėsi.
- Sumokėsi man už tai, kad tave pagrobčiau? – jaunuolis prunkštelėjo ir nusijuokė.
Pažiūrėjęs į Leticiją, suprato, kad ši kalba labai rimtai. Toras susimąstė. Mergina perbraukė delnu jam per skruostą ir nueidama tyliai pasakė:
- Pailsėk, pavalgyk, apsiprausk ir rytoj pasakysi, ką nusprendei.
Ji nužingsniavo prie Kernono gundančiai siūbuodama klubais. Toras žinojo, jog Leticija taip elgiasi specialiai, kad suviliotų jį ir paspruktų iš Koralynės.
- Prakeikimas, kokia ji daili... – sumurmėjo sau po nosimi vaikinas ir nusisukęs užsimerkė.
Berniukas stebėjo pievelėje šalia namų žaidžiančias mergaites. Jis glaudėsi už kitapus gatvės esančio namo kampo, o rankose gniaužė retą kalnų gėlę – restilą. Skaisčiai raudoni žiedlapiai supo purpurinį viduriuką, kuriame dygo daugybė mažučių varpelių, ir pučiant vėjui tie varpeliai tilindžiuodavo nepaprastą melodiją. Berniukas nurijo seiles ir nedrąsiai išlindo iš už kampo, tada lėtai nužingsniavo prie mergaičių. Jo akys žiūrėjo tiesiai į rudaplaukę garbanę, o lūpos nežymiai judėjo, kartodamos žodžius kuriuos berniukas norėjo jai pasakyti. Ši nustojo juoktis, atsistojo ir žengtelėjo kelis žingsnius arčiau ateinančiojo. Tada nusišypsojo. Berniukas sustojo priešais ją ir, droviai nuleidęs akis, ištiesė gėlę jai. Mergaitė taip pat nedrąsiai ją paėmė ir pajudino. Pasigirdo tylus nepaprastas varpelių garsas.
- Aš... aš norėjau... – suvapėjo berniukas, - norėjau pasakyti, kad tu...
Iš kažkur atskrido akmuo ir trinktelėjo tiesiai jam į ranką. Berniukas krūptelėjo ir išsigandęs atsigręžė į metusįjį. Netoliese stovėjo būrelis kiek vyresnių berniukų ir piktai žiūrėjo į jį. Vienas iš jų pakėlė dar vieną akmenį ir paleido, tačiau šįkart nepataikė.
- Kitanai, baik! – riktelėjo mergaitė su gėle.
- Kas čia per nususęs augalas? - nusišaipė metusysis akmenis.
Jis priėjo artyn, staiga pagriebė restilos žiedą, numetęs ant žemės, patrynė jį koja ir nusijuokė.
- Tu, išgama, - jis dūrė pirštu į gėlę atnešusį berniuką, - sakiau tau, kad daugiau niekada nesirodytum mūsų gatvėse!
- Parodykim jam! – riktelėjo kitas, pakėlė akmenį ir sviedė į savo auką.
Berniukas išsilenkė akmens ir nuskuodė gatve, o paskui jį ir visi kiti, vis pagriebdami nuo žemės kokį akmenį ir paleisdami į bėglį. Vienas skaudžiai kirto į koją ir berniukas parvirto. Jo kankintojai pripuolė artyn ir ėmė gulintįjį spardyti.
- Išgama! Čia tau ne vieta!
- Iškrypėlis!
- Nedrįsk daugiau rodytis miestelyje!
Berniukas tyliai kentėjo skaudžius spyrius ir patyčias, kai netoliese pasigirdo nustebęs vyro balsas.
- Kas čia darosi?!
Mušeikos susižvalgė ir juokdamiesi nulėkė šalin. Vyras priėjo prie sumuštojo, kai staiga sustojo ir piktai suraukė antakius.
- Čia tu! Matyt vėl ką nors iškrėtei, kad berniukai taip tave talžė.
- Aš... aš tik norėjau... – sušnabždėjo vaikas, o jam skruostais riedėjo ašaros.
- Geriau eik iš čia, - rūsčiai tarė vyras ir nužingsniavo šalin.
Berniukas atsistojo ir kiek svirdinėdamas nužingsniavo gatvele.
