taip tobulas buvimas

kai sušlama po kojomis laiškai apdriskę,
suplėkęs kvapas rudeniu apkvaitusių gėlių,
bandau atrasti likusias žymes pėdų - vien
manyje paslėptos. kadais ten buvom mes
sulyti, nubučiuoti ir sužvarbę - viena stotis
vis palydėdavo kartu. dabar kitaip, jau medis
mūsų verkia, gaiviu lietum ar snaigių tobulu
šokiu. prabėgo trumpas -
amžinybei suaukotas - buvimas dviems.
jau tik lazda ar tvirtas skėtis (Dieve, skėtį),
palydovas vienatvėje susenstančių dienų.
sušlama rudens prismaugtas naujas rytas.
išlikusi jausmų gama -
taip tobulai šlifuojama mintis,
mirtis ten ūkanose
sėdi meile susijuosus ir suveria akimirkas
gyvenimo -  atgailauju aš viena dviejų lemtim.
vėl sušlama ruduo.