Iš ciklo „Atsivėrimai“ (juodraštis)

Užsivėrimai

Nuslenka lengvo rūko banga, užklosto,
Susupa į šalnos kailinius Žemės kūną.
Sulenda po lapais kas gyvas, užmiega
Žiemos miegu iki pavasario gaivumos.
Susuka vėjas lapus į spalvotą audeklą,
Tarsi šaliką apsisuka aplink kaklą šalna.
Sapnuoja žiemos šėlą apmirusi gyvastis:
Vėjo simfoniją, vingrius pūgos šokius.
Užsiveria visatos girgždančios durys:
Apsisiaučia, apsiklosto kas kuo turi.
Mirksi tiktai žvaigždelės vilties akimis:
Iškęsit, ištversit – laikykitės ir nugalėsit,
Sulauksite meto, kai kregždės vėl badys
Strėlėmis debesių maišus lietui prapliupti.
O dabar tuoj pat patalą klosis žiema
Ilgam ir skalsiam gyvybės sąstingiui.
Poilsio prašo Žemės senstantis kūnas:
Kaupia jėgas begaliniam žydėjimui,
Užsivėręs savyje ilsisi prieš nušvitimą.

2010