Vizija

Senoje aukštoje pilyje
su mažyčiais langais
už senų ąžuolinių durų
verkė ir verkė vaikai,
mano seniai parašyti eilėraščiai.
Duris ledo luitais uždarė,
mano kieta surambėjus širdis,
jie vis beldė ir beldė-
riedėjo stiklu ašaros,
prašė ir prašė išleisti pavasarin.
Dabar teka ir teka tolyn-
pulsuojančiu upeliu
pas saulę, pas žolę, pas vėją, pas jus.
Jie taip prašė mane išleisti.