akloji alisa
vaikšto ištiesusi rankas,
delnais į nematomą stiklą,
už miško medžių nugaros,
jos akys – du ežerai,
kad nieko neįtartum.
ir kad ji neįtartų,
jog tu ten esi,
todėl ir akla.
dėl to ir apakinau reginčią,
maniau - užteks zuikių ir stirnų,
šešėlių medžių lapuose
ir ant žolės, vėjo aky, bet
kai žiūriu į jos išplėstas
visada matau, kad ten esi tu,
dvigubas, su krūtinės daly
atvertu mašinračiu,
kažkokiu dantračiu,
laikrodžio mechanizmu
įtartinai gyvu.
liesdamasis krumpliaračiais
jis dunksi, bet taip tyliai,
kad girdi tik samanos
įsismelkus kojoms
ir, man kartais atrodo,
kad - ji. todėl,
tik todėl ir gyvena,
kartais drevėj,
kartais užuolaidų klostėse,
kartais visai negyva
mano mašinraty,
raidynuose, kurių niekada
jau nebeužrašysiu
ant skrendančio lapo,
vieno didelio lapo rudens.
aš jai meluoju,
kad taip geriau,
nes nežinau
ar meluoju.
kas esu aš
ir kas esi tu?
ir tie žmonės
kuriuos man parodei
kai buvau paklydus miške
ir atsitrenkėm vienas į kitą?
jei labai išplėsi akis jų nebus,
tiktai miškas. jei labai –
tiktai jie, miesto gatvės,
kavinė ir trupantys
pastatų ornamentai
triokšt triokšt...
šitaip miršta laiko
dantiračiai.