U - I šestos dalies tesinys

Kaip ir žadėjau, pradėsiu bombarduoti rašykų biurokratus savo pratesaimais, kartą į savaitę:) Kad jie nepasitaisys jau žinau, bet ant nervų jiems pagrosiu:)
Dabar apie pratesimą.
Čia viena dama iš adminių man aiškino, kad tai ne istoriškas kūrinys. Tai tegul jos patarėjas pasikaria ant sausos pušies šakos. Pratesime būtent ir kalbama apie tai, kokias kvailystes darė Lietuvos Oligarchai jų valdymo metu. Aplink juos verda karas, o jie paleidžia namo savo kariuomenę, Gryžusius  iš pergalingo karo prieš turkus Sapiegos vyrus užpuola nepatenkinti jo valdymu, atsisėdėję ramybėje, bajorai ir Lietuvoje vyksta pilietinis karas: (((Nei į švedų, nei į saksų ar lenkų grėsmę niekas nekreipia dėmesio, nes sava kišenė svarbiau: (Dar čia Rašykuose vyksta konkurasas meilės tematika. Jau pažadėjau Valkui, kad išleisiu kūrinį apie tai. Tai ir skaitykit:)
Viena iš meilės rūšių - neapykanta. Kai jausmai nugali protą ir širdis atsisako klausyti patarimų:) Vienas antraeilis herojus kaip tik ir susirgo šia meilės rūšimi:)


Viską tai parašiau, kad šiek tiek paaiškinčiau aprašytų herojų poelgius. Knygoje to tikrai nebus:)


Žemaitija 1700 metų gruodis


Tadas



Sėdėjome pas bajorus Birmontus svečiuose ir tyliai pritarėme Alesiui. Kaip gerai, kad jis pagaliau suprato, kur atsidūrė ir atsikratė tų inteligentiškų baimių. Aš, po to, kai užmušiau savo pirmąjį žmogų, irgi ilgai jaučiausi kaip nesavas, bet jam jau seniai buvo laikas suprasti, kad dabartis tai ne žaidimas ir, kad per tą pragarą turi praeiti kiekvienas padorus žmogus kare. Svarbiausia, neduoti užgrobti savo krikščioniškos sielos žvėriui ir neprarasti sąžinės.
Vėl pradėjau derinti savo taip sunkiai įsigytą septynstygę gitarą, su panašia Diteris mokė groti sesutę, o visos staiga apsireiškusios jos draugės įsimylėjusiais žvilgsniais rijo Alesių bei kikeno tarpusavyje. Kaip bebūtų keista, Kristinos viršenybę pripažino ir daug vyresnės už ją merginos, kas labai nepatiko mūsų trijulei. Vedybų planai visiškai neįėjo į mūsų planus, o šiukšlinti savo valdose laikėme kiaulystės viršūne. Kažkaip savaime išsisprendė ir paauglystės hormonų pertekliaus problema. Krašte buvo labai daug jaunų merginų, pasiruošusių šokti į lovą garbingiems liceriams, išgelbėjusiems gimtus kaimus nuo bjaurių plėšikų. Tuo labiau, kad niekada negailėdavom dovanų ir visada stengdavomės išsiaiškinti ar tai tikrai dar neišpiršta mergelė, nes jau išklausėme kelis skundus nuo nuosavų kareivių ar net karininkų, kad jų sužadėtinės staiga pradeda eiti iš proto, matydamos mane ar Alesių. Tokiais atvejais iš kart įvykdavo vestuvės, kuriose visiems pažadėdavau būti pirmagimio krikštatėviu. Meilės tragedijų savose gretose niekam nereikėjo.
Be to, krašte matėsi daugkartinė persvara moterų, dėl karo tapusių niekam, net ir vienuolynams, nereikalingų. Todėl liepiau karininkams pastoviai priminti savo valdiniams, kad bet koks tyčiojimasis iš paprastų žmonių bus griežtai baudžiamas. Kol kas tik sykį teko pasiųsti kareivį, išprievartavusį padorią pirklio dukterį, pas budelį. Gal padėjo ir tai, kad šalia, padėję galvas ant kaladžių, klūpėjo ir visas jo dešimtukas su su tiesioginiu viršininku priešakyje, o gal tai, kad likę gyvi turėjo sumokėti visas nusikaltusio skolas ir dar patys jį palaidoti. Bet nuo šiol priesaką - „Pirma įspėjimas, po to bizūnas, trečia – budelis“ įsiminė daugelis ir su smulkiais pažeidimais jau galėjo susidoroti vietiniai vaitai ir paseniūniai.
Pagaliau suderinau gitarą ir pabandžiau atlikti vieną iš į lietuvių kalbą išverstų „Liube“ grupės patriotinių dainų. Rodos, mums kažkas pradeda sektis.
Pabaigęs atkreipiau dėmesį į sėdintį prieš mane žmogų. Kankinimas mandagiomis manieromis truko jau tris valandas ir aš dar sykį kreipiausi į „brangų svečią“.
- Pone Vladislavai Koniuševski, tai jūs sakot, jog po to, kai konfederatai nugalėjo mano dėdę, hetmaną Joną Karolį Sapiegą, aš turėjau apsivilkti dilgėlių abitą ir ateiti pas jus su klausimu, - kokią bausmę turiu priimti, nes išdrįsau pakelti maištą prieš mūsų teisėtą karalių Augustą Antrąjį.
- Taip pat jūs tvirtinate, kad turiu paleisti visus pasirodžiusius šiame krašte ir piktadariškai paimtus į nelaisvę šaunius Saksonijos karūnos karius.
Sėdintis prieš mane, išsiskiriantis sudėjimu ir gero kario judesiais, šlėkta nusibraukė nuo kaktos prakaito lašus.
- Ne tik tvirtinu, bet ir reikalauju tavo besąlygiško paklusnumo. Tu ne tik išdrįsai maištauti prieš savo teisėtą karalių, bet ir tiesiogiai kurstei aplinkinius bajorus taip pasielgti. Jei nenori, kad tavo šeimą ištiktų panaši dalia, turi neatidėliodamas pasirodyti Vilniuje.
O čia jis persistengė. Iš mano artimųjų gyva teliko tik sesuo, greitai pasinaudojusi šlėktos klaida.
- Brolau, nupjauk jam ausis! - suriko kraugeriška mergaitė iš savo kampo.
Štai ką reiškia mano mokykla, arba Diterio. Kažko tai ji per daug dažnai pradėjo sukinėtis jo kompanijoj. Išmokys dar ją ko nors nepadoraus.
Pagerbdamas mūsų „svečią“ pastebėjau, kad kvailas mergiotės išpuolis neatsispindėjo jo veide. Liko tik ženklu paprašyti Kristinos nusiraminti ir pratęsti pokalbį.
- Ponas Vladislovai, atleiskite neprotingam vaikui. Po to, kai jos tėvai žuvo, ji visą laiką ieško jų mirties kaltininkų.
Mano netyčia mesta frazė atsispindėjo sumišimu jo veide. O tai jau buvo įdomu. Visada įtariau, kad su mano tėvų mirtimis kažkas ne taip, bet užgriuvę darbai vis nusukdavo žvilgsnį į kitą pusę. Žinojau, kad juos, nusprendusius apsilankyti gimtuosiuose kraštuose, nužudė Radvilų armijos dezertyrai, bet, kad į tai galėjo būti įmaišytos ir kitos jėgos, net nepagalvojau. Atžymėjęs mintyse kabliuką sekančiam tyrimui, vėl kreipiausi į mūsų “svečią“.
- Gerbiamasis, o kaip „Liberum Weto“ teisė. Aš nedaviau jokių teisių mano karaliui paskelbti karą švedams ir, tuo labiau, nedaviau jokių teisių jį pralaimėti. Todėl iš karto priėmiau nugalėtojo pusę.
Baimė ir pasibjaurėjimas atsispindėjo Vladislavo Koniuševskio veide. Jis labai norėjo atsistoti ir trenkti man per veidą, bet iš anksto pririštos prie krėslo jo kojos ir kūnas neleido išsipildyti tai svajonei. Pats kaltas. Atjojo su šimtu kareivių į Raimundo Stankevičiaus kaimą ir pradėjo grasinti neseniai tapusiam našlaičiu – draugui. Tada - nusileidome.

Kada iki mūsų atėjo gandai apie tai, kad didįjį hetmaną Sapiegą sutriuškino konfederatai, daugelis neseniai prisijungusių sąjungininkų nuliūdo. O kai išgirdom bei supratom, kad dabar grįžę nugalėtojai pradės grobstyti Sapiegos šalininkų valdas - ne juokais susirūpinom. Porą savaičių truko sumaištis mūsų gretose, kol planas galutinai susiformavo. Mums pagelbėjo ir tai, kad konfederatų vadovybė paleido visą savo armiją ir paskelbė Augustą Antrąjį Lietuvos karaliumi. Kvailiau jie galėjo pasielgti tik pakviesdami Romos popiežių tapti Lietuvos kardinolu. Raimondo Stankevičiaus, kurio tėvas ir broliai žuvo prie Valkininkų, valdas jie spėjo atimti, bet vaikinas su seserimi nors gyvas išliko – daugiau tokios klaidos daryti mes nenorėjome.
Pantelejus su seniu Kovačiu greitai išsiaiškino, kad Kaune renkasi triukšminga bajorų grupė, norinti apiplėšti ir pasisavinti Birmontaitės tėvo, dar vieno kilmingo Lietuvos bajoro, žuvusio atmintiname mūšyje, valdas. Į visus Olgerdo prieštaravimus jie atsakė tik girtu kvatojimu, tuo pačiu pasirašydami sau nuosprendį. Jei ta šeima anksčiau buvo Oginskių vasalais, tai dabar visiškai perėjo į mano pusę.
Planą ilgai svarstėme, kol, pasiklausiusi už durų, mano sesuo nesutiko tapti masalu. Eilinį kartą norėjau išperti šį vaikščiojantįjį nesusipratimą, jinai eilinį kartą su ašarom išlaikė savo nuomonę ir aš nusileidau. Tuo labiau, kad sesuo išsakė protingą mintį – pamatęs stovinčias lauke jaunas mergaites su kunigu, net užkietėjęs niekšas iš pradžių nepakels kardo. O jei tai bus jaunuoliai, plėšikai iš pradžių mostelės, o po to pagalvos.
Taip ir atsitiko. Kada raitelių ir jų tarnų minia prasispraudė pro galingus vartus į Birmontų dvaro kiemą, pirmiausia ką jie pamatė – tai dvi mergaitės su dvaro mergaitėmis, sutinkančios juos su duona ir druska bei kunigas, laikantis didžiulį kryžių. Drąsūs riteriai iš karto sumišo ir nustojo žadinti apylinkę savo garsiais šūkalojimais. Iš savo slėptuvės iš karto atkreipiau dėmesį į porą iš jų, nusprendusių pirmiausia rimtai apsižvalgyti ar nėra pasalos. Būtent tokius karius ir norėjau turėti savo rinktinėje draugais - įdėmius ir niekuo nepasitikinčius.
Žvalgų aprašyti plėšikų vadovai nulipo nuo arklių ir, lydimi Pantelėjaus bei dar kelių svitos karių, priėjo prie mergaičių atsilaužė duonos gabaliukus ir pamirkę į druską sukramtė, o po to su visa svita priklaupė ir persižegnojo. Vadeivų laukė tik vienas milžiniškas netikėtumas. Kai jie pabandė atsistoti, į jų akis žvelgė apie dvidešimt pistoletų, kuriuos laikė ne tik kunigas Ignacijus, bet ir visi, persirengę svitos mergaitėmis, mūsų berniukai su Kristina ir Birmontaite priešakyje. Tuo pačiu metu iš pusnių pasikėlė apsirengę baltai reindžeriai ir dingo iš akių krūmai kiemo gale. Dabar visur už pertvaros stovėjo kelios linijos kareivių, apsispygliavusių muškietomis ir bagetais.
Spąstai užsitrenkė ir aš meldžiau Dievo, kad masalui nė plaukas nenukristų. Čia man pagelbėjo Pantelejus su savo žmonėmis. Trenkęs per rankas vienam per daug išdidžiam šlėktai, piktai suriko.
- Tu ką, nematai, kad jų yra tris kartus daugiau, negu mūsų.
Čia įsiterpė ir tėvas Ignacijus.
- Gerbiami ponai, prašome jus prisijungti prie mūsų šeimininkės pasninko puotos. Kadangi bažnyčia šiuo metu draudžia žvanginti ginklais, nuolankai maldaujame, kad paliktumėte juos už durų.
Pirmieji, kaip ir buvo sutarta, savo kardus ir muškietas pradėjo guldyti ant žemės Pantelejaus vyrai. Likę, pasidavę bandos instinktui, pradėjo sekti jų pavyzdžiu. Dar sykį įsitikinau, kad atkreipę mano dėmesį kariai iki paskutinės akimirkos ieškojo būdų pasprukti, bet aplinkybės ir juos išdavę draugai atėmė viltį pasipriešinti.
Su vienu iš jų dabar ir kankinuosi.

- Vadinasi, gandai apie tai, kad tu sukėlei rokošą*, buvo teisingi. Ir kodėl galvoji, kad mūsų karalius pralaimės? Tuoj jis su savo armija užgrobs Rygą ir tada visa jo rūstybė nukryps į šias jo valdas. Ir nustok pagaliau dainuoti savo valstietiška tarme, pakalbėkim kaip išauklėti žmonės – gimtąją lenkų kalba.
Šito atleisti jau negalėjau.
- Dar po penkias rykštes bajoro Koniuševskio tarnams, – surikau.
- Ponas Vladislavai, juk jau perspėjau, kad už kiekvieną įžeidimą kentės jūsų žmonės.
Dar sykį nusistebėjau sėdinčio priešais mane kario savitvarda. Mačiau, kaip jo nagai iki kraujo sulindo į delnus, kaip jis išbalo. Vis dėlto, dėl savo pavaldinių, kapitonas labai pergyveno, tik nežinojo, kad tie visi riksmai, ateinantys iš kiemo, tai - teatras. Eilinį kartą užsinorėjau pamatyti tavo veidą, kai grįši į Kauną ir rasi visus girtutėlius. Kol kas jie visi džiaugiasi bajoro Grigo vaišingumu ir klauso, kaip jis giria mano gudrumą, išmintį ir mielaširdingumą. Žinau, kad ši pergalė atsilieps mano kišenėi, bet neturiu kitos išeities. Paskelbti karą visai Lietuvai – dar negaliu.
Dar sykį pakankinau gitarą, sugrodamas „Žemyn upe“, ir dar kartą paklausiau:
- Gerbiamas bajore, jūs ir toliau atsisakot išgerti už mano sveikatą?
Atsakymas neužtruko.
- Aš negeriu su gimtos žemės išdavikais!
- Pone Vladislovai Koniuševski, - dar sykį paklausiau. - Kada jūs užpuolėte musų karališką hetmaną, ką tik grįžusį iš pergalingo karo prieš nekrikštus turkus, kaip jūs įvardinsit savo poelgį?
- Ir teisingai pasielgėm. Tas bajoriškų laisvių karpytojas norėjo, kad mūsų gimtinėje įsigaliotų tokie patys įstatymai, kaip Maskovijoje ar Turkijoje. O mums, romėnų bei sarmatų palikuoniams, laisvė visada buvo svarbiau už gyvastį
Tą sapalionę girdėjau jau trečią kartą iš eilės ir pradėjau pamažu prarasti kantrybę.
- Pone Vladislovai, nesupykit, bet jums kurį laiką teks pagyventi labai nepatogiuose kambariuose. Juk, kaip mes žinome, jūs norėjote apiplėšti kai kuriuos mūsų draugus.
Paėmiau neseniai paruoštą raštą ir pradėjau skaityti.
- Bajoras Vladislavas Koniuševskis gimė Gardine, vietinio kašteliono šeimoje, našlys, šeimos neturi, nes gaslvoja, kad ji visa žuvo. Mūsų duomenimis, du jo dvynukai sūnūs buvo atkovoti iš totorių ir perduoti auklėti vienai vargingai valstiečių šeimai. Priešams negailestingas, žinomas savo kariniais sugebėjimais. Šiuo metu peršasi vienai turtingai našlei iš Kauno, bet drovisi savo neturto. Išpirkos požiūriu neįdomus, nes niekas už jį laiduoti nenori.
- Ponas Vladislavai, dabar jus nuves į jums skirtus apartamentus, kuriuose kurį laiką pagyvensit. Mes dar neprarandam vilties, kad atsiras žmonės, nusprendę sumokėti už jus išpirką.
Nuliūdęs žiūrėjau, kaip išveda mano priešą, kurį taip norėčiau turėti draugu. Kai sargyba įvedė kitą išrinktąjį, jėgų beliko tik porai frazių.
- Pone Girdžiau, aš girdėjau, kad jūs puikiai dainuojate. Ar nenorite prisijungti prie kompanijos švenčiančios mano gimimo dieną?


*Rokošas - Šlėktų teisėta galimybė nepaklusti karaliaus įsakymams visiškai suparaližavusi Respublikos politinį valdymą XVII-XVIII amžiuje

Kapitonas Vladislavas Koniuševskis

Buvęs Radvilos armijos Kapitonas ką tik pažymėjo kryželiu dešimtus pusryčius, atneštus tarno, kai sargybinis pranešė, kad jo vadas laukia priimamajame. Pasiruošęs eilinėms moralinėms kančioms, dar sykį davė žodį atkeršyti ir nusekė tamsiu koridoriumi.  Pastebėjęs, kad prie kitų ilgo dūmo durų jau nebeliko sargybinių, suprato, kad draugų daugiau nepamatys.
Bajorą Tadą Žemeckį užtiko palinkusį virš didžiulės popierių krūvos ir eilinį kartą nusišypsojo, pagalvojęs, kad tas naivus moksliukas išdrįso męsti iššūkį visai šauniojo Radvilos bei Oginskio kariuomenei. Kapitonas jau žinojo, kad Žemeckis gražino senuosius įstatymus, kai paėmęs į rankas muškietą valstietis paskelbiamas laisvu žmogumi, kaip ir jo šeima. Šito jis pakęsti ir suprasti niekaip negalėjo nes, po paskutinio karo su maskviečiais ir švedais, buvo taip sunku vėl suvaryti skurdžius į lažą. Šlėkta eilinį kartą prisiekė, kai tik atsiras galimybė, sudeginti šį bjaurasties lizdą
Tadas Žemeckis pakėlė raudonas nuo nemigos akis ir pasitrynė smilkinius. Kapitonas pagalvojo apie tai, kad jaunuolis tikriausiai visą naktį kankino jo bendražygius ir kaip jam trūks garbingų ponų Gecevičiaus, Girdžiaus bei, iki paskutinės minutės dalijusio su juo bendrą kamerą, garbingo kazoko Pantelėjaus.
- Ponas Vladislovai, jūsų našlė sutiko sumokėti išpirką, bet gal dar persigalvosite ir prisijungsite prie mūsų kariuomenės? Kaip jau žinau, buvęs konfederatų vadas Jonas Mikalojus Radvila atsisakė jūsų paslaugų.
Šlėkta nurijo įžeidžiančią jį žinią, kad yra išpirktas paprastos pirklienės ir neigiamai papurtė galvą. Užtenka jau ir to, kad jam tas jaunas melagis rodė du valstiečių berniukus ir suokė apie stebuklingai išgelbėtus sūnus. Bet Tadas Žemeckis ir tada nenutilo bei pasiūlė jam nustoti kariauti su pačiu savimi, o vesti tą, mylinčią jį, moterį ir prisigaminti vaikų, kurie būtų jo senatvės paguoda.
- Kapitonu kariuomenėje, kuri pasmerkta – nusišaipė Vladislavas Koniuševskis. - Augustas Antrasis sumušė turkus, pamokys ir tą jaunąjį išsišokėlį švedų karalių.
-  O kai atsiimsim Rygą, ateis ir tavo eilė, berniuk – prigrasino.
Tadas Žemeckis tik liūdnai nusišypsojo ir paskelbė, kad jam gaila, bet, jei kapitonas dar  kartą paklius beplėšikaujantis Žemaitijos ir Trakų vaivadijose, pasigailėjimo nebus. Atėję sargybiniai palydėjo karį iki išėjimo, kur rytmečio šviesa jį laikinai apakino. Prasimerkęs Vladislovas Koniuševskis pamatė, kaip kiemo gale stovi pabalnotas jo žirgas, bet praeiti reikia siauru, sudarytu iš dviem eilėm stovinčių maištininko muškietininkų, koridoriumi. Kai šlėkta jau įpusėjo kelią link laisvės, jį pasiekė dar vienas pasalūniškas Žemeckio dūris.
- Draugai, mes išlydim į tolimą kelią garbingą bajorą, kapitoną Vladislavą Koniuševskį, tai lai jam kelias nebūna per sunkus. Vivat bajorui Koniuševskiui.
Trigubas vivat nuskardėjo apylinkėje, pažadindamas visas varnas apylinkėje ir nupurtydamas sniegą nuo pušų šakų. Krūptelėjęs nuo netikėtumo kapitonas, genamas pykčio, pasiekė savo žirgą ir šoktelėjo į balną. Išjojęs už vartų, atsisuko ir, išsitraukęs makščių paliktą jam kardą, sušuko, kad tikrai atkeršys.
- Tu suknistas bajore, dar sykį įžeisi mano draugą, mirsi ant kuolo, – pasigirdo visai šalia.
- Arba būsi pakartas, - paantrino iš kitos pusės.
Pasimetęs kapitonas persižegnojo, nematydamas kas su juo šneka, kol iš netolimos pusnies nepakilo baltai apsirengęs žmogus, kurio veidą dengė skarelė su išsiuvinėta kaukole, laikantis rankose užtaisytą arbaletą. Dešinėje pakilo irgi tokia pati figūra.
- Artistai – mintyse nusišaipė senas karys. - Norite išgąsdinti mane tokiais pigiais triukais.
Jis jau pradėjo galvoti, kaip čia patogiau mostelti kardu, kai apsižvalgęs pamatė iš dar kelių pusnių įdėmiai stebinčias akių poras. Baisiausia, kad šalia kiekvienos iš jų kyšojo ir arbaleto strėlės antgalis. Kapitonas nusiramino, įkišo kardą į makštis ir linktelėjo tolumoje stovinčiam plėšikų vadui. Žinojo, kad Žemeckis nesulaužys duoto žodžio ir nelies jo iki Kauno, o ten jau jis, pasinaudodamas, savo autoritetu, sugebės surinkti apie pusę pulko šlėktų, kad paleistų ugnimi visą šią irštvą.

Po dviejų parų, keikdamas žiemą bei dėkodamas krašto šeimininkui Jonui Mikolojui Radvilai, sugebėjusiam ant kiekvienos sankryžos pagaliau pastatyti kelrodžius ir susiprotėjusiam parašyti kiek varstų liko iki artimiausius karčiamos su nakvyne, kapitonas pagaliau pasiekė Kauną. Visą laiką jis graužėsi, nes laiku neišsiaiškino išdaviko savo gretose, ir kad Radvilos nemato kokį pavojų neša visur kabantys užrašai, kur šalia garbingos Respublikos kalbos buvo ir lietuviški rašmenys.
Grįžęs pirmiausia nuėjo pas našlę ir, kai tik jį įleido į namus, atseikėjo jai gerą antausį.
- Tu kas tokia, kad leistum sau nusipirkti kilmingą didiką? - suriko. -  Aš tau, kale, nedaviau teisės mokėti už mane!
Pažiūrėjęs į sudrėkusias jos akis, griežtai pareikalavo.
- Staigiai man surask du šimtus auksinų. Jų man prireiks kerštui, - patenkintas pasiektu rezultatu, sugriebė moterį į glėbį ir karštai pabučiavo. Kada pirklienė nustojo silpnai priešintis, pakėlė ir nunešė ją į miegamąjį. Į jos pastangas atkreipti dėmesį, kad tai nepadoru, ir ką žmonės pagalvos, kapitonas tik nusišaipė. Jis visada žinojo, kad moteris mėgsta prievartą ir atsiduoda stipriausiam, todėl šį kartą nusprendė negaišti laiko.
Ryte, net nesulaukęs kada pakurs pirtį, nusiprausė lediniu vandeniu ir, paėmęs iš našlės tris šimtus auksinų, pažadėjo:
- Kai tik atkeršysiu savo priešui ir ponas Radvila man padovanos jo valdas, prie visų liudininkų pasipiršiu.
Ir išėjo, nekreipdamas dėmesio į pirklienės raudas ir įtikinimus, kad ji gali nupirkti visas tas valdas dar šiandien, vedamas kilmingo aristokrato devizu - sukurti sau laimę pačiam.
Išsprendęs pinigines problemas, bajoras pirmiausia nuvyko pas Kauno vaitą, Joną Karolį Kapočių ir iškart papasakojo apie banditus gimtoje Žemaitijoje, nesiskaitančius su bajorų garbe ir nužudžiusius daug garbingų šlėktų, į ką tas tik kreivai nusišypsojo ir atsakė:
- Pone Koniuševski, jūs tikriausiai užmiršot, kokia šiandien diena. Pas mus Kalėdos kieme.
Palikęs šitą išdaviką, nusprendusį kvailų ritualų dėlei atsisakyti kardo priesaikos, kapitonas pradėjo ieškoti kitų savo draugų. Praėjo kiek tai laiko, kol pagaliau juos surado vienoje karčiamoje, švenčiančius ir besigiriančius savo žygdarbiais. Išgriebęs iš kažkieno rankų bokalą, išmaukė ir sudaužė jį į stalą.
- Jūs čia geriate, o mūsų draugai sėdi nelaisvėje ar išvis nepalaidoti kur nors guli.
Bajorai jam bandė kažką pasakyti, bet šlėkta jų neklausė ir papasakojo apie niekšingus išdavikus, susukusius maitvanagių lizdą jų tarpe. Kai jis mirtinoj tyloj baigė savo pasakojimą, pajuto, kad už nugaros kažkas krenkšti.
Bajoras Jokūbas Girdžius, atsiriaugėjęs česnako kvapu, vos pastovėdamas ant kojų, pratarė:
- O, Vladislovas - o mes manėm, kad tu miręs.
Būtent tada kapitonas ir pajuto, kad jį supa vieni išdavikai, neleidžiantys užkapoti bajorą Jokūbą, jų vadeivą. Galvosūkio detalės savaime susidėliojo ir šlėkta suprato, kad Girdžius visada pavydėjo jam sėkmės bei sugebėjo papirkti visus jo vyrus. Atsiminė ir tai, kad tas pažįstamas balsas, dainavęs žemaitiškus maršus bei trubadūrų dainas kartu su Sapiegos išpera, priklausė būtent jo buvusiam draugui. Daugiau nieko nepasakojo jį palikusiems bendražygiams ir pradėjo ruoštis tolimai kelionei į Rygą, kur Saksonijos Kurfiurstas baigė užkariauti buvusias respublikos žemes, Kurliandiją.
Nuliūdo ir net susigraudino, kai iš visų buvusių draugų su juo atėjo atsisveikinti tik Pantelėjus Kazokas ir paprašė priimti į ginklanešius jo anūką Tarasių. Kapitonas žinojo, kad, priimdamas žemos kilmės tarną, jį automatiškai išaukština, bet kitos Žemaitijos giminės paskutiniu metu nuo jo visiškai nusisuko. Už tai Pantelėjus jam atvedė dar dvidešimt išpirktų iš maištininko nelaisvės saksoniečių, kuriems vadovavo pats kapitonas Johanas Korbicas. 
Taip, besikalbėdami su nelaimės draugais, jie pajudėjo link Rygos ir Vladislavas Koniuševskis pamažu įsitikino, jog mintis išdeginti išdavystės lizdą sulig pamatais, kirba ne tik jo galvoje.