tu mano pavasaris

Būti ar nebūti tuo?
Tikėt ar netikėt tavim?
Ir vis dėlto, džiugiausia kai ruduo,
O tau prie židinio nešalta su manim.

Lietaus lašais Bethovenas užgroja,
Ant stalo vaškas ištekėjęs vagele,
O į šampaną krenta šaltos braškės
Ar galį būt geriau nei ši diena?

O ir naktis padovanos artumą,
Paslėps drovumą mylinčių akių.
Tik dėl tavęs atsisakyčiau aukso rūmų
Ir varganą gyvenimą vadinčiau likimu.

Tai netektis, bet tai ir atradimas,
Alsuot tikėjimu ir degt aistra,
Pavasaris, tai pats tikriausias atgimimas,
O aš jaučiu tą pati apkabindamas tave.