Sunki našta

Tu tokia baltutė,
džiugaujanti
pašokdavai iš vandens
ir saulės galvą
į rankas čiupdavai.
Prisiskainiodavai rūtų,
smidro šakų, raktažolių  -
nustelbdama arklių
ir traukinių bildesį...

Bet praėjo ruduo,
tu man nerašai laiškų
ir niekas nerašo
tik vėjas
palei langus
visa burna
švilpauja.
Tad padėk užkurt
lygią ir švelnią,
šaltam kambary
liepsną,
kai aplink ruduo
ir nėra kam pasiguosti
(mano tu sesuo,
mano tu didžioji
išsiblaškelė
kodėl mano laiškus
lyg negyva ranka glostai)

O šiaip namuose - rudeninė,
gelsva nuotaika
po lapų žydru apkotu.
Aš pakeliu nuo žemės
paskutinę kriaušę nukritusią
paskutinį obuolį
saulės spinduliais apkibusį.

O dar liko meilės laiškų -
du šimtai šešiolika,
tai gerai
kad kaštonai,
kaip obuoliai
kad skyla.
Senelės karvutė
dar pešioja žolę
pakol iškris sniegas,
tirštas ir šlapias sniegas.