Ilgiuos tavęs

Be tavęs pabodo
akmenis tuos zulinti.
Užsivertus nešti
ant pečių, Atsakomybę.
Šiandien, kapinėse
atsivedė zuikutį zuikiai,
virš akmeninių antkapių,
paminklų -
išoko grybai.

Be tavęs - sutemus
ir ant aukšto braška,
iš namų baisu išeiti,
pasiūbuoti
beržo baltą lingę.
Be tavęs ir braškės,
kaip lavonai -
bus nereikalingos.

Be tavęs,
kaip žmonės -
medžiai, krūmai miršta.
Be tavęs
į galvą
neateina
netikėtos mintys.
Iš kišenių
neišoka pirštai
ir beržai
saulėtekio žarijų
nebemindo.

Be tavęs
sutemus
mano žemė rauda.
Be tavęs
kvailai
kaštonai žydi.
Be tavęs
garažai graudūs
rytmečius išlydi.

O toliau, sakyk toliau.
- Geltonas, linksmas mėnuo,
kylantis aukštyn
į vežimus vėl šienas.
Didelės vorų vestuvės,
net ir žiemą,
o aš, tramdantis verksmą,
sėdintis už grotų
ir vienas.

Bet tu, grįžai.
- Ilgiuos tavęs -
ką ir bekalbėti -
plūdės
lyg kokie karoliai.
Pražydo antkapiai,
paminklai,
senelio girnos,
stebuklų knygos,
atkuto
stalai ir kėdės,
viksvoms ir mergoms -
miškai ir girios.