Kodėl erelis rėkia (pasakaitė po miego)

Seniai, labai seniai, pačioje gražiausioje Pasaulio šalyje, kurioje legendos, mitai ir padavimai vis dar tebevaikšto žeme greta trypčiojančių kasdienybės dulkėse, taigi, kaip supratote, Lietuvoje, gyveno Erelis. Ir ne paprastas erelis, o Didysis Plikagalvis Erelis, nors jam pačiam labiau patiko būti vadinamu tiesiog Ereliu. Erelis sukdavo ratus virš miškų, laukų ir klonių bei pelėsiais ir kerpėmis apaugusios prašapusių karalių pilies ir žvalgydavosi iš padebesių į žemę. Kartą taip belakiodamas ir sparnų mostais besididžiuodamas užmatė Erelis mergaitę ir tuoj pat, vėju plunksnose sušvilpęs, greta jos ant žemės nusileido. O nusileidęs treptelėjo naguota koja ir tarė:
    - Labas, mergaite, aš Erelis, lipk man ant nugaros, paskraidinsiu!
    - Labas, Plikagalvi Ereli - atsakė mergaitė. - Aš esu Didelė Mergaitė ir nenoriu su tavimi skraidyti, juk nieko įdomaus tu man neparodysi, tad skrisk sau sveikas.
    Erelis labai nustebo tokią kalbą išgirdęs. Tuoj ėmė pasakoti kokias grožybes iš aukštybių mato ir visaip Didelę Mergaitę palakioti kalbinti:
    - Nū, matau mišką, nū, laukus, dar kluoną, klėtį ir geležinkelį Vilnius-Lentvaris, kuriuo traukinys važiuoja. Vo!
    Bet Didelė Mergaitė niekaip nesileido įkalbama, tik purtė galvą - neįdomu. Erelis pagalvojo, kad mergaitė bijo nukristi, todėl - tebūnie! - pasakė leisiąs jai už savo stebuklingo pakabuko pasilaikyti. O, kaip žinia, Erelis labai pakabuką brangino ir niekada su juo nesiskirdavo. Išgirdusi apie pakabuką Didelė Mergaitė graudžiai pravirko ir, Erelio klausiama ko verkianti, atsakė, kad dar nuo tada, kai buvo maža mergaitė, labai svajojusi turėti pakabuką, tik svajonė niekaip neišsipildanti, tad ji skraidyti su Ereliu nenorinti, tačiau mielai pakabuką pamatytų ir, jei Erelis leistų, bent rankose palaikytų, nes juk ir Didžiojo Plikagalvio Erelio pakabukas turėtų būti koks nors stebuklingas, gal didysis, o gal ir plikagalvis.
    Erelis, jos kalbos pamalonintas, nieko nelaukęs išdidžiai praskleidė plunksnas ir parodė Dideliai Mergaitei pakabuką. Didelė Mergaitė tik to ir laukė - čiupo už pakabuko abiem rankom, trūktelėjo kartą, kitą, pakabukas nutrūko, o Didelė Mergaitė su Erelio pakabuku tik šmurkšt - ir pabėgo į Airiją, tiek Erelis ją ir tematė.
    Seni žmonės pasakoja, kad Juodasis Kalvis iš Erelio pakabuko Dideliai Mergaitei padirbo švilpynę. Ar tiesa tai, ar melas, kas žino, tačiau sako, kad ir dabar Airijoje galima sutikti Didelę Mergaitę, Erelio pakabuku bešvilpiančią, o kartais Lietuvoje galima ir patį Erelį danguje pamatyti belakiojantį ir plonu balsu klykiantį - rėkiantį, pakabuką apraudantį.