Įmantri idėja, bet neatrodo poetiška (man šiuo metu). Mįslingumas kelia kiek įtampos arba skatina skaityti iš apačios viršun, dėlioti linksnius, ieškoti logikos spragų. Galbūt tai aukštesnė lyga, nei norėčiau pats patekti.
Idėja, kai kalbantis subjektas/objektas teksto finale paaiškėja esąs daiktas toli gražu nėra orginali. Gal kiek kitokiame kontekste: čia kalbu apie internetinį neo folklorą, humoro skyrelius ir panašiai, kaip pvz. įliustruojantį šią pastabą pateiksiu viena iš tokių labiau nuvalkiotų formų:
"Ateik pas mane, maukis kelnes, kelnaites, ropskis ant manes ir sedek ant manes
kol visiskai pasitenkinsi.. (Tavo tualetas)"
(šaltinis - atsitikinis internetinė humoro svetainė)
Čia, be abejo panašaus tipo idėja įvilkta į poetinį/estetinį rūbą.
Nepaisant to užmanymo pats kalbėjimas yra gražus, nuoširdus. Šviežią vėjo kvapą jaučiu.
Pavadinimo ir teksto jungtis - vėl verta pagyrimo.
Perkėlimas.Daikto atmintis ir naujas gyvenimas.
Dėl pabaigos...Turiu keistą asociacijų sindromą - vos išgirdus/perskaičius žodį "eilinė" prieš akis iškyla Marčėno knygos viršelis. Bet čia jau mano problemos (: