undinėlė

Gal nuo tirpstančio sniego kalnuos,
Nuo lietus debesų jo pradžia?
Vandenynas bekraštis banguos
Nežabota didinga dvasia.

Žalios bangos užbūrė mane.
Aš neriu vis gilyn ir gilyn.
Vandenynas man davė galias -
Bangas leido ir vėją valdyt.

Tik neleido valdyti jausmų.
Tai ne tau! - šaukė jūrų dvasia.
Tavo balsas ir žvilgsnis akių
Savo burtais užbūrė mane.

Aš bandžiau slėptis jūrų gelmėj -
Blaškės bangos, skandino laivus.
Kvietė tavo viliokė žvaigždė,
Palikau vandenyną, draugus.

Kraujo pėdsakais kojų basų
Mano takas ant kranto vingiuos.
Aš bebalsė vis seksiu kur tu...
Ar suprasi kodėl taip elgiuos?