Aš – gyvybė

Plaukiu aš iš tolių, save vis kartoju –
Užsimezgu pirmu žingsniu, juk praėję,
Man amžiai suguro prie lopšio, prie kojų,
O aš vis ištvinstu karštais apogėjais.

Landi aš kaip dumblis ir noriu sutirpti –
Išnykęs gyvenimą pradedu naują.
Tos bėgančios upės, tos srovės, kur virpa,
Man mirtį beprasmę kely pranašauja.

Ir tie kur paleido mane net nežino,
Į kokį verpetą įsisuku vienas,
Palieka merginą priglaudęs vaikinas,
O aš vis blaškausi kaip musė po pieną.

Ir kelią ilgiausią įveikę plaukikais,
Surandam krantinę ir graužiam jos storį,
O tie, kas paliko, tik draskos ir klykia,
Ir miršta kaip žvėrys be maisto, be oro.

Ištirpęs tam krantui aš atnešu šviesą,
Aš atnešu jėgą, suklostau skilimą –
Ir nubraukiu savo vienintelę tiesę –
Į naują gyvybę, į naują gimimą.

Ir bėga, ir mainosi mano likimo
Keliai ir pakalnės kažkur pasimetę,
Tik aš kaip dangaus ir žmogaus palikimas,
Giliai įsiaudžiu į laikmečių ratą.

Juk mano kartojimų juostą vidinę,
Visi buvusieji nuglūdino, taisė,
O aš buvimu pakartoju per dieną,
Ką amžiai sudėjo į bręstantį vaisių.

Ir tįsta tas siūlas gyvybe suspindęs,
Jį žmones išaugę pakrikštijo meile,
Paskui jų viduj lyg kraujuojančiam inde
Aš augu, užgimstu ir stoju į eilę,

Kad vėl pakartočiau judėjimą keistą –
Iš meilės ir amžių sudėto į vieną –
Ir imčiau jų dosniai dalinamą maistą,
Ir dulke įsėsčiau į laikmečių sieną.

Nutrūkus gyvybei sustoja vidinis,
Toks lėtas ir šiltas palaimos degimas,
Mirtim šitą aktą žmogus pavadino –
Lyg būčiau dėl šito ir vargus, ir gimus.

Juk mano jėga tesiskleidžia per kitą,
Kuriam atsirasti aš įteikiau pradžią,
Ir ateitį savo tėvų išlaikytą,
Įlieju į gimstantį kūdikį mažą.