Jokio manieringumo čia nematau.
Man tokie eiliukai labai patinka.Kas iš to,kad iškart perskaičius viskas būna aišku...Man patinka mąstyti,analizuoti...
Jūsų pateiktas variantas mano sąmonėje piešia morgą ir laidojimo biurą...teiktuoju variantu mačiau ryškias Van Gogo spalvas ir erosu apšviestus nuogus pečius...jokios mirties ir jokio gedulo...beje, gal man ir nepavyko...Šviesą tekste reiktų asocijuot ir su pirmoje strofoje minumu gyvenimu ir su antroje minimais pečiais...ir mirtį ir vitališkumą gobia ta pati Šviesa...mėginau perteikti blykstę, t.y apšviesti pečius...tekstą bandau suvokt ne inteleku, kuris grindžiamas įprastiniais nusistovėjusiais ryšiais, o jį matyti...gal man ir nepavyko...bet tai nebūtinai yra tuščias manieringumas...
Pastelinė man tinka (nes daugiau spalvų :). Vistiek nuo pavadinimo ir išlydėjimo kiek dvelkia mirtimi. Taip sakant, verčia į bet kokį procesą (šiuo atveju, pagalvojau apie vakarą ir vasaros pabaigą) pažiūrėt pro baigtinumo prizmę. Jausmas: „Carpe diem!“. Gal nepridengti pečiai – užuomina, kad vasara baigias?
man nepanašus į banalų, tik be ryšio (pavadinimas sau, tekstas sau) na truputėlį pasteliškai paistantis tekstas, bet ne banalus (nebent lyginti, kad madoje dabar bet kokį paistalą literatūriniu grožiniu tekstu vadinti) tada gal ir banalu. dažnas nuvalkiotas reiškinys - kad paistalas-grožinė literatūra.
jūs jau patvirtinote (tai gi... būna žmogus net parašyti nespėjęs, tik capt (glust visu delnu) širdies širdies srityje, visi žiū, kas šalia, aplinkiniai, o jis blast ant šono; atvažiuoja greitoji mašina, vairuojama vairuotojo, ir išlipa felčeris, arba visa komanda medikų (žiūrint kas kvietė, kaip ir kokia socialinė lentyna) ir bėga su čemodanėliais-lagaminėliais pas nukritusįjį; pažiūri pulsą, konstatuoja kūno mirtį. (bet būna ir lavoninėje nubunda, vėl gi gali infarktą gauti, gali ir ne... retai, bet būna.) tai turėjau omenyje, juk visada mirtis šalia, jei jau gimei ir kvėpuoji, tai reiškia mirsi...
//Tėvas ir sūnus nuvažiavo į kolektyvinį sodą. abu su savo mašinomis. Tėvas sako važiuosiantis namo, ir paprašė kad sūnus patrauktų savo mašiną, nuvarytų nuo pravažiuojamos dalies iš kiemo, mat sūnus nutarė dar pasilikti sode (sodo namelyje) sode padirbėti. Sūnus sėdo į savo mašiną, kad atlaisvintyų tėvui kelią - pravažiuoti, norėjo tą savo mašiną nuvaryti, o paskui atgal pastatyti ir padirbėti, bet... prie vairo sukniubo ir... numirė, taip visai nelauktai, tėvo akyse, priešais tokį gražų ir tyrą gyvenimą, karštą vasaros dieną, karštą - Šią vasarą, savo tėvo akyse. (širdelė sustojo, gal nuo tos karštos vasaros, neatlaikė širdelė plušdama dirpdama tų vasaros karščių, Sibiro šaltis, gal jai būtų buvęs, palankesnis...
Ar žinai pas ką mirtis ateina, ir kada - juk ji visada šalia...) //tikras, šioje vasaroje buvęs vyksmas.//
pavadinimas be ryšio su tekstu (na nebent, ir tas pavadinimas ir tas tekstas yra rašytas gyvenime (nesiimu tvirtinti, kad autorius dar gyvas, kai rašau šias eilutes, t.y. šiuo laiku, visu 100%, juk mirtis visada šalia, o jis jau jas parašė) tai gi, na nebent tiek bendro, kad ir tas pavadinimas, ir publikuojamas tekstas yra parašyti gyvenime, nes miręs neberašo, nebent spiritizmo seanse, per mediumą - jo rankas...) bet visumoje, pavadinimas ir publikuojamas tekstas tai lyg - vienas sau, kitas sau, ne vienoje kūrinio visumoje.
(taip man susiskaitė jūsų ši grožinė literatūrinė publikacija – miniatiūra)
regis per tuos juokus ir visai suklaidinau skaitytojus...nagi gerbiamieji, pEčiai niekaip neišeina net ritmiškai ... dovanokite, tačiau visti turimi omeny pečiai :)