Let it go

- Britney uždirbo daugiau nei Madona.

- O, šūdas....

- Ką dabar daryti?

- Ok, ok, ramiai... Reikia pagalvoti... Nustok lakstęs, trukdai susikaupti!

- Man reikia į tualetą.

- ....

- Sakau, man į tualetą reikia!

- Ok... ar pasakojau tau kada nors apie tai, kokią traumą patyriau grybaudamas? Dabar nebegaliu eiti grybauti.

- Ne, papasakok.

- Grybavau kartu su pusbroliu, kai mažas buvau dar. Na, šukuojam mišką. Staiga žiūriu – dauboj toks baravykas, didžiulis. O aplink daubą mažesni. Pagalvojau, kad surinksiu aš tuos mažus baravykus, o tada jau didelį nupjausiu. Na, supranti, apima toks malonus jausmas, lyg į kelnes tuoj pridarysi. Toks laukimo jausmas. Na, pameni, kaip su tobula degtine buvo?

- Pamenu.

- Taigi, nupjoviau vieną mažesnį grybą...

- Ir?

- Tada kitą. Ir vis žiūriu į didelį baravyką, mėgaujuosi laukimu. Staiga iš krūmų išnyra pusbrolis, tiesiu taikymu prie mano baravyko ir nupjauna.

- O, šūdas... Ir ką tu tada?

- Nieko...

- Nieko?

- O ką aš galėjau? Iki šiol kankinuosi, niekam nepasakojau. Bet išsipasakojau tau ir palengvėjo. Tarytum let it go. Toks potrauminio sindromo išgydymas gavosi.

- Dabar jau galėsi move on.

- Aha, dabar jau move on.

- O ką tai turi bendro su Britney ir Madona?

- Ką?

- Na, tas tavo grybavimas.

- Nepamenu... Kažką buvau sugalvojęs. Klausyk, turiu idėją. Sukursim ką nors tobulo, šefas susižavės ir pamirš Madona. Ką manai?

- Super.

- Tai darom?

- Move on, kolega, move on. Bet aš prieš tai į tualetą sulakstysiu.


Kitą dieną Zajadlas po centrą vaikščiojo niūrus kaip trečios kategorijos taifūnas, gniauždamas delne pluoštą laikraščių. Galų gale išspyrė laboratorijos duris ir išsiliejo:

- Ar skaitėt? Juk neskaitėt, ar ne? Kodėl Zeta Pliural Alfa visatoje Madona uždirbo daugiau už Britney?

- Šefe, - išplėtė akis Nonlyrikas, kasydamasis barzdą, - įvyko nedidelė klaida. Bet mes ištaisysim.

- Ką jūs ištaisysit?! Ar žinot, kiek institutui kainuoja Bilderbergo grupės projektas? Atsakot viso labo už vieną visatą, ir net joje nesugebat susitvarkyti! Neprašykit, nemaldaukit… bausiu arba pasigailėsiu…. greičiausiai…. bausiu…o kas čia? – silpstančiu balsu paklausė Zajadlas.

- Čia, šefe, kolega Altugezer.

- O kodėl jis taip kvepia... ir... bet koks gražus, koks... sveikas. Nesukirmijęs? Nenuodingas? Klausykit, kolega, jūs man jį su lašinukais ir svogūnais... Na, ant lėtos ugnies, tik grietinės ir pipiriukų nepagailėkit. O aš einu bulvių, bulvių išvirsiu...

- Šefe...

Bet laboratorijos durys užsitrenkė. Nonlyrikas, suėmęs į saują barzdą, puolė blaškytis po laboratoriją. Galų gale, paklaikęs, stvėrė tranzistorių ir sviedė į Altugezer. Šis sukikeno:

- Nekutenk, dievaži.

- Mums galas.

- Aha... bet čia gerai gavosi, ar ne?

- Kas čia gero? Kad kiek, ir būtų tave papjovęs.

- O, šūdas, tada nieko gero...

- Aš ir sakau. Klausyk, tegul jis pats dirba. Mes jau viską žinom.

- Aha... o ką mes žinom?

- Na, kas yra tobula.

- A, kad svarbu labai norėti, ir viskas taip ir bus?

- Aha... anokia čia naujiena, kita vertus...

- Taip, bet mes dabar žinom, kaip reikia norėti.

- Ne, tai dar ne viskas. Nelygu, kas nori. O kadangi labai svarbu, kas nori, tai kartais geriau, kad tas, kas nori, kad iš viso nieko nenorėtų. Išjunk tą generatorių ir išmesk, nes prisidarysim bėdos, kvaily. Geriau pagalvokim, ką su Bilderbergo grupe daryti...