Teku gyvenimu

Sakai, nereikia gi, dar metai nebe tie, kad taip kalbėčiau,
Dar šaknys nebe žilos, tiktai šmėsčioja šviesos ruoželis,
Mergaitiška suknelė, vaiskios šlaunys, kad ir kaip sėdėčiau,
Koja ant kojos ar tradiciškai, tuščios duobutės keliuos
Jose sutilptų vandeningi ežerai, jei kas nors gertų,
Ir žuvys, kurių kvapo negaliu pakęsti nuo vaikystės,
Dėliodavau gėlynus po stiklu, šiukštu neatsivertų,
Ir žemėmis užkasdavau pasaulius ištisus, kvailystės.
Pavydžios damos su vežimais tarsi dar joms neužtenka
Užsirakina vyrų širdis ir burnas, daviau sau žodį,
Kišenėje rankinės mėtiniai saldainiai tyliai senka,
Ir kantrios vasaros nuo tirpstančių ledynų alksta godžiai.
Raukšlelė palei pažastį, pakelki taip, fotografuoju,
Kvėpavimas akimirkai nurimsta, veidas amžiams lieka,
Pažaisti uno rimtai kalbina berniukas, raudonuoja,
Mergaitiška suknelė, kurios neišaugu trečią liepą