Apie piemenę

kai žvaigždės krenta
į upės vagą
į nemiegančių akių gelmes
į rasos šulinius

tamsiuose nakties kloniuose
kaip piemenė žąsis
ganau nemigas

jos išdidžiai rupšnoja minutes
valandas nulaižo
vienos nakties joms per mažai

raškau dienos karčius vaisius
išduota miego prie lango
rytus su nemigom
pasitinku