Kai įsiaudrinu
Ir skalikus apsauginius paleidžiu,
Jaučiu, kaip manyje
Manęs vis mąžta.
Susivokt vien baimė tepriverčia,
Juk kada nors
Sudilsiu
Visiškai!
Imu augint mažytį savo „aš“.
Jam motinos pienelio iš krūties,
Gėrio rasa apkrapinu,
Vaiduoklio paparčio syvais
Rytui dygstant.
Stebiuos,
Jau gyvas, atkunta,
Vystyklus nuspardo...
Ir vėl gumbeliai kaktoje
Tik auga, auga, auga,
Draikos dangumi,
Kol Ego net Dievulį iš namų
Varyti
Užsinori.
O tada ir vėl
Skrydis „Su polėkiu“
Link bobutės sukiužusios geldos,
Žemės vabalo krebždesio,
Po nesaugiai virš galvojimo
Pakibusiu
Lemties
Padu.
nesakyčiau, kad banalus, greičiau gal jis kaip koks vynas - nesunokęs. forma - savita su ja viskas ok, mintis irgi daug maž aiški, bet pateikimas - toks pernelyg tiesmukas, gal kiek subtilesnių įvaizdžių paieškoti reikėtų, tiesiog parymoti prie jo daugiau. bet čia kaip sakau - tik mano nuomonė. eilėraščiai labai individualus dalykas panašiai kaip kvepalai:)
:)
labai gera savityra.
supratimas jau, kaip matosi, yra.
tik reikia daba po truputį veiksmų imtis.
ir nupjausi tuos ragiukus meilės ir susitaikymo pjūkleliu:)
Gerai, sniegeniuk, pirma, man iki Kernagio, kaip nuo žemės iki Galaktikos krašto...
Dar kliba žodžiai posakiuose, girgžda, gal tiesmuka tikrai, juodu humoru atsiduoda... Bet ar tai ne mūsų gyvenimas, į agresyvųjų kapitalizmą belinkstantis? Sutinku su tavo nuomone tik iš dalies, nes jei nemokėjai suformuoti, tai ištraukimo laikas esmės nesudaro. Nemoku aš, tikrai nemoku, gal ir jausti, ir rašyti. O kaip jį nuglūdinti, kad tikrovė liktų? Kaip? Sako, banalu? Vadinasi aš jau tokia iki kaulų smegenų - banali pati.
Visų pirma pagalvojau, kad tokio eiliaus niekaip rytų kultūros atstovas nesukurtų, toks visas vakarietišku individualizmu persmelktas. Antra, prisimniau V.Kernagio dainą "laumės vaikas" neklauskite kodėl, nežinau. ir galiausiai perskaičius šį eilių liko tokio nenugludinto, galbūt pernelyg tiesmuko, galbūt per anksti iš krosnies ištraukto, nenutašytais įvaizdžiais kūrinio įspūdis, nžn gal toks buvo užmanymas.
Mikiuk, ačiū, bet žvaigždukės nei pakelia kūrinio vertės, nei nusmukdo:) Vertė ateina su kūriniu ir arba ji yra, arba jos nėr. Aš bandau, rašau, taisau, dirbu... Tik mest, kaip daug kartų dariau, nea...
Tikrai ne vieneto vertas. Pirmoji strofa, mano akimis, absoliučiai verta aukščiausio įvertinimo. Jį ir rašau. Svarbu, kad mes giliai suvoktume tai, kas joje parašyta. :)
Neleisk per daug skalikų - visai sumažėsi. Taip supratau, pati iš skalikų susidedi... Pavojinga.
Eilius iš esmės geras, paskutinė strofa išmuša iš ritmo. Na, bet gi tai su pol4kiu skrydis!
Sėkmės