Miela, aš dabar parašysiu Tau laišką,
Bet neklausiu Tavęs, kur dabar Tu esi.
Mintys nerangios labai mane blaško
Ir šviečia danguje žvaigždelė šviesi.
Mėnulio delčia man į širdį įsmigo
Ir rėžy kraujuotam pulsuoja gyvybė.
Žinau kad esu aš ir būsiu laimingas,
Nealins širdies praeities beprasmybės
Mieloji, Tau rašau dabar šitą laišką,
Nors apie mus Tu jau viską žinai.
Žodžiai banalūs ne daug ką tereiškia
Bet kad būsim drauge mes tikrai amžinai.
O praeities lai užges visos žaizdos,
Kiek įžeidžiau aš, man atleidai daugiau.
Jaukią šilumą skleis meilės žaizdras
Ir jausmai prasiskleis.
Iki.
Laišką baigiau.
budulajau,išsiruošiau į kritikus, gal nurungsiu, kurį nors iš žinomiausių.
1.posmas. 3 eilutė, "mintys nerangios".
Baik, apie mylimą sukiesi ir... "nerangios". Jauti gi kad negerai. Tai kam čia reikia dar man, kritikui, vargti?
Ketvirtoji eilutė:
Na,kas gi apie tą žvaIgždę nerašė? Nėra jau jos, nupešiota. Amen. Mirusi eilutė.
O kad vienatą kažkas parašė, tai pavydėdamas, kad myli, o jis jau, matyt, nemoka.
Rašyk! O aš einu namo, nes suprantu, kad ir kitus posmus gerokai PERJAUSI. Deja, mylintys tik patys sau ir tegali padėti...
Aukščiau nosį, brolaU!..
Tai jau, mokykitės iš Prūdencijos - visada tik jūs;D
nereikia imti iš arimų ir dėti į rimus, iš širdies reikia imt, iš širdies;D
Nereikia pripranašauti iš anksto negatyvų, nes tada tendencija aiški - iki liūtiško susipjovimo;D
Ech...vis rašote ir rašote, o laiško kaip nėr, taip nėr;D
linkiu sėkmės bučiniuose;D
Atleiskit, bet tujinimas pradžioj nereikalingas, manau. O "Ir šviečia danguje žvaigždelė šviesi" rodos įdėjote tik dėl to, kad rimas išliktų.
Ta pati tendencija man jaučiasi ir antroje strofoje. Pirmosios dvi eilutės kažin ką negatyvaus pranašauja, o jau paskutinės (kaip išaiškinimas?) pateikiamos optimistiškai. Susipjaunama.
Trečiojoje vėl primenate, kad rašote laišką... Ech
Nuvykit ir pabučiuokit Mieląją. Išeis puikiausia miniatiūra ir net laiško nereikės.