In memoriam baltam staliukui

įkvėpta Apsigalvot nėra kur prisiminimų


užtikau jį malkinėj trūnijantį
tą baltą staliuką raudonai dažytais šonais
aukščiu reguliuojamu

pameni sėdėjom greta
išsitekdavom
nors alkūnės jau daužėsi
net tuomet
ketverių

sakei
medžius pieškim dabar
žiūrėkim kol kas tik į savo

užaugo taviškis neįprastas toks --
nuo centro linijos o galuose burbulai
panašus į velnio ratą
besisukantį
o gal į Vokiečių gatvės
fontaną

gailu tada buvo
juk maniškis kaip visad --
šakos galbūt net be lapų

o pameni tortą dorojom susėdusios tąkart
kai iš gimtadienio tavo pranykau
nepaaiškinamai

balkono langan baladojais
vienoj rankoj lėkštė
atrodo džiaugeisi palikusį apgultį
(gal taip ir planavom?)

        ***

šypsaisi girdžiu
ir sakai
matau dar žymes kurias mūsų pieštukai
įmynė
o dilbiai užglostė