ašara klaviatūroj liejasi

Apsikabinus pagalvėlę,
ašaras išliejau ką tik.
nežinote  dėl ko?
jo nebėr...
ir verksiu
ir verksiu
verksiu.
nes dingo noras man rašyti...
bet aš turiu,
nes man to reikia.
bet aš verkiu,
ir tai ką aš dabar štai parašiau,
nėra poezija,
tai jausmas.
nes suminkiau klaviatūrą
permirkusią ašarom.
ir kas iš to?
jums nieko.
kad man blogai-
jums nieko.
kad man gerai-
jums nieko...
o man-
kančia, ir aš jau
sugniuždyta.
tai nesirimuoja,
nes gyvenime ne
viskas tobula,
kaip ir eilėse.
atleiskit, bet dedikuoju tai
šį kart ne dėl jūsų,
o dėl savęs,
kad jausčiausi kitaip.
kai išverki visą
save, kas belieka?
rašyti... ir rašau.
jums. ne jums. sau.
dėl savęs ir... dėl jo...
mano mylimuko...
kurio daugiau nematysiu, bet..
visada mylėsiu... __
____________________
o, štai ir vėl akyse tvenkiasi ašaros...
ir tai de dėl kažko kito,
ir tai nėra verkšlenimas.
žmogus, jeigu skaitys,
ir jis skiria verkimą nuo  ašarojimo,
supras mane...
o gal ne.
bet tai tik dėl liūdesio ir kančios...
išėjau, ieškojau, neradau...
jau nėra.
aš žinau.
bet tai jūs nesujaudins.
juk tai ne poezija-
nėra minties.
rimo.
tai moder'ošmaras.
atleiskit, bet man bus lengviau...