Aidas, bet kitoks

Neiškart prireikė suvokti, kur esu. Tačiau suvokiau, kad mane apniko kita, nauja būtis, kurioje geriau neklausti, kodėl taip atsitiko, kaip dabar yra. Buvo gera, kad ESU. Po dangų išmėtytos  žvaigždės atrodė kaip įprasta  - tolimos ir mažos. Ir Paukščių takas - kaip arimas, apsėtas javu, bet dar neapakėtas. O norint pamatyti naktį ar dieną, reikėjo kreipti akis žemės pusėn. Ten Dievo pirmasis darbas išliko toks pats, kaip kažkada, kuomet atskyręs šviesą nuo tamsos, šviesą pavadino Diena,  tamsa - Naktimi. Atrodė, kad vėlgi galiu pritarti „Pradžios knygoje“ užrašytiems žodžiams, jog „Dievas matė, kad šviesa buvo gera“.
- Puiku. Kaip danguje, - burbtelėjau norėdamas, kad mane išgirstų ir jo Tvėrėjas.
- Iki dangaus dar toli, - atsiliepė, bet ne jis. Iš pirmos raidės pažinau  aidą. Jis negarsus ir šiltas lyg kūdikio kvėpavimas.
- Bet vis tiek kaip danguje.
- Kaip jo inkliuze. Arba, sakykime, kaip dangaus lašelyje, - vėl  aidas. Bet jis netrikdė ir man nerūpėjo jo kažko klausti. Žinojau, kad atrodo ir elgiasi, aidi neįprastai, ne taip, kaip ankstesnėje būtyje, tačiau dėl tokių priežasčių nevertėjo žinomą reiškinį įvardinti kitaip.  Tai – aidas, nes labai tiksliai atkartoja netgi labiau esmingus dalykus, negu balsą.
- Atkartoja?
- Taip, atkartoju, - patikino aidas. Ir supratau, kad jį reikia rašyti didžia raide – Aidas. Tik dar ilgoką laiką nemokėjau suvokti, kaip išraiškoje atrodo tas mano „esmingiau“. Tačiau  naujos būties egzistencijoje neblogai suvokiau, kad tai, ko anksčiau nepaisiau, čia nemenkai sveria. O kas konkrečiai, bene galima pasakyti?  Nebent tik tiek, kad visas šis svoris susikaupęs manyje - jis nei pavartėje akmeniu guli, ne galulaukėje pušele očia, nei batais ant kojų ar kepure ant galvos užkritęs; jis - manyje.
Žvilgterėjau į Žemės pusę ir  mačiau, kaip ten gesta Joninių nakties laužai. 
- Ten jau aušta, o pas mus?
- O pas mus nereikia, kad auštų.
- Nereikia? - Bet Aidas neatsišaukė, matyt, leisdamas susikaupti ir  geriau įsijausti aplinkoje. Ir iš tiesų netrukus pamačiau, kad čia šviesa anaiptol ne tokia, kaip ten. Ji daugiau panaši į spalvotus sapnus, it išėjusi iš paveikslų ar gražiai gausiais  pavasario žiedais pražydusio sodo. Dar minutė, kita ir, praradęs kalbą, mintyse aiktelėjau:
- Viešpatie, štai kur tu - paparčio žiede!       
- Dryopteris.
- Ką?
- Nepaisyk, jeigu išgirstumei, kad kas jį taip pavadintų. Svarbiau atsikratyti kitomis nesąmonėmis. Kad ir, pavyzdžiui: „ akmuo be šaknų, papartis be žiedų“.
- Betgi žydi. Tai jo, paparčio, žiedas. Tai jo šviesa.
- Apie tai ir kalbu.  O ką ten būdamas girdėdavai? „ Akmuo  be kraujo, vanduo be sparnų, papartis  be žiedelio. “  O jis štai žydi ir šviečia.  Štai ji, paparčio tiesa, kuri ne tik į žodį, bet ir į akis įėjusi.
- Bet ne visi taip sako, oi, ne visi, -panūdo paprieštarauti Aidui:  - Kiti ir taip: „Papartis žydi vidur girelės, našlaičiai verkia vidur naktelės“. Bet kad kas pasakytų, jog matęs, kaip papartis žydi, man irgi neteko girdėti. Net mano gentainis Vincas Krėvė parašė, kad visame pasaulyje kas metai tik vienas papartis pražysta. Rašė, beje, irgi parodydamas į kitus, girdi - žmonės pasakoja. Bet gal tai pasakos? Ar tie žmonės iš pasakų? Niekas manimi ten nepatikėtų, jog matau kaip šis stebuklas žydi ir šviečia. Šieptų, esą, sapnavai,  Pranuci, ar durnaropių prisivalgei. Žodžiu, liudytų, kad teisybės, kaip paparčio žiedo nei su žvake nerasi, - kalbėjau samprotaudamas apie žemišką būtį ir ten egzistuojantį tokį skaudų netikėjimą dalykais, kurie kažkur yra, jais reikia tikėti, ieškoti, o kai pirmą kartą jie atsiveria akims, atrodo, kad paimi, kaip iš Dievo rankų.
              Dangaus lašelyje –
              Žmogaus  bažnyčia, -
paniūniavo Aidas, ir vėl jutau, kaip seniai išmokti žodžiai įgauna rafinuotesne prasmę, padaugėjant juose tiesos. Laukiau, kada Aidas tęs, bet tų keturių žodžių jam užteko, kad jais pasotintų dvasios poreikį, o mane užgriuvo nerami mintis, kad papartis greitai nužydės, ir kas tada? Kas tada?
- Nežinau ir aš, kas tada, jeigu jis užgestų, nužydėtų, - atrodė nuoširdus Aidas. Bet aš ir vėli: iš kur  jis žino, kas man rūpi, jeigu nei puse žodžio neprasitariu?
- Žino, žino, -  atsiliepė net nešyptelėjęs, ir sugrįžo pasakyti, kad  jo supratimu, papartis greitai nenužydės, bent iki to laiko, kol nebus perskaityti  Dievui parašyti vaikų laiškai.
- Tu ką? Visą amžinybę praleisti dangaus lašelyje?  Prie vaikų laiškų.  Jau mačiau juos. Jų ten kalnai. Begalybė. Protas neaprėpia kiek...
- Netriukšmauk, Pranuci. Kai sykis  dabar Dievas atėjęs į Žmogaus  bažnyčia. Te pasimeldžia. Paimki keletą vaikų laiškų, jam bus  malonu matyti,  kad jautriai  suvoki, ko iš tavęs norima.
Žiūrėjau išpūstomis akimis į užgulusią ausis tylą, tačiau  Aidas išliko  kaip visuomet nematomas. Net be šešėlio. Atrodė tuščia tuščia, o iš tikrųjų siela vos gebėjusi pakelti ir jaudulį, ir triukšmą, ir Žmogaus  bažnyčią su besimeldžiančiu joje Dievu. Atėjome čia truputį vėliau, kai kažkas pašaukė:
- Saulė teka...
Ir tuomet Žmogaus  Bažnyčia:
Nieko gero, po to jau nieko -
Net to blogo, kur žudė, kankino, tavy nelieka -
Sielos žaizdos, prie kūno tvarsčių prikepusios, jau beveik užgijo,
Kartais dar sprūsteli koks netyčinis, įpročio padiktuotas, jėzaumarija...
- Tai Aivaro Veiknio žodis, -  vienu kartu darniai paliudijo raidės A, B ir Jot.