pakalbėkim sakau dieve šį vakarą tokį gražų vakarą užmigus jūrai žiūrėk žvėris liepsnojančią akį užmerkė ramiai lygiai kvėpuoja
o sprindžiu aukščiau ten kur debesys eina vyrai moterys vaikai ar ne keista taip šilta o lyja taip lyja per veidą ir smėlin susigeria
dieve tie žmonės jie žiūri ledo spalvos akimis ir šypsos nieko nesako tik šypsos lyg nematytų aplinkui vienišo kiro juodo sušlapusio smėlio dangaus dar juodesnio ir ištiestų rankų kurios veltui bando pasiekti rankas kitapus
žvėris sujudėjo per miegą įdomu ar bus ši medžioklė sėkminga neleisk dieve sakyk kad neleisi nieko nesako tik šypsos taip keistai šypsos ir žvėrį glosto
Kažkodėl susidaro įspūdis, kad kalbėjimo stiliui, erdvės detalių kūrimui(ypač žvėries, medžioklės) yra padaręs įtakos biblijos skaitymas. Kita vertus, eilėraščio subjekto santykis su dievu yra gana savarankiškas, iesškoma, tarsi net reikalaujama betarpiškumo. Tokia įsakmi malda su nepasitenkinimu, pasibaisėjimu, pasipiktinimu. Subtiliai užsimenama apie subjekto egocentriškumą sprindžio įvaizdžiu. Subjektas kiek panašus į Bleizgio kuriamuosius: pasipiktinęs, kenčiantis, bet pasyvus. Kai dėl formos, tai šiek tiek juntama disharmonija tarp kalbėjimo tempo ir eilėraščio turinio. Norėtųsi greitesnio kalbėjimo, labiau suskaldytų kai kurių 2-4 strofų eilučių. 3 sttrofoj tarsi pasiekiama kulminacija, tad norėtųsi dinamiškumo, tempo pagreitėjimo ar trūkinėjimo, dar labiau paryškinančio subjekto nerimą:
dieve tie žmonės
jie žiūri
ledo spalvos akimis
ir šypsos
nieko nesako
tik šypsos
lyg nematytų aplinkui
vienišo kiro
juodo sušlapusio smėlio
dangaus dar juodesnio
ir ištiestų rankų
kurios veltui
bando pasiekti rankas
kitapus
Arba
dieve tie žmonės jie žiūri ledo spalvos akimis ir šypsos
nieko nesako tik šypsos lyg nematytų aplinkui
vienišo kiro
juodo sušlapusio smėlio dangaus dar juodesnio
ir ištiestų rankų kurios veltui
bando pasiekti rankas kitapus
Na, bet čia asmeninė nuomonė. Šiaip malonu paskaityti buvo, profesionaliai parašyta, taupiai, taikliai. 4
Labai gražus. Tik nelabai žinau, ką naujo parašyti, ko kiti nesakė :) Labai jautru, tačiau neperspausta. Stipriai įtraukia. Puikiai parinkti žodžiai.
Ypač patiko šios vietos:
"ar ne keista taip šilta o lyja
taip lyja per veidą ir smėlin susigeria"
ir priešpaskutinė strofa (mačiau mintyse Dievą ir Žvėrį).
Eiliaus pradžia savotiškai užliūliuoja, nuramina, tarsi paruošia tolimesniam skaitymui.
"o sprindžiu aukščiau
ten kur debesys" - gražiai nusakyta vieta.
Kuo daugiau skaitau, tuo labiau patinka. Trūkumų neįmatau.
Niekam neatrodo keista, kad, pavyzdžiui, mokiniai klasėje kreipiasi į mokytoją, o ne, tarkim, šiukšliadėžę. Taigi, šiuo atveju, neaukojau natūralumo vardan originalumo. O jei dievas atgraso... hm... ką aš žinau.
šaunu, Mike!!! Nuotaikos ir vaizdai sugula į eilutes taip, kad tikrai pamatai jūrą. Ir kitaip nei visada, kitomis akimis. "nieko nesako tik šypsos"... :) O taip dažnai būna :). Tik niekaip nesupratau, kodėl - medžioklė?