nei skirta

skylėtos mintys, kaip šaunamuoju
atodūsiu padarytos mažos
žaizdos ant saulės nubrozdintų
raidžių, kuriomis išmarginau
kiekvieną tavo kūno perimetrą.

žvelgiu per žiūronus
į nesibaigentį sapną,
į už nugaros likusią
Lietuvą.

ir kraipau galvą,
kaip visas dūsaujantis
anglimis išsipustęs miškas.

kažkas ryte užmigo
ant laiptų... galvą pasidėjęs
ant kelio išvargintų batų.

mano žvilgsnis šaukėsi
palaiminimo, kurį galėjau
išgirsti, tik pakvipus tavo
bučiniui. galėčiau sugalvoti,
tiek aforizmų apie pasaulį,
kuris supa tave, jog gyventum
pusę gyvenimo ilgiau...