Regėjimai

Regiu, kaip nuo šakų vainiko nusklendžia žemyn ruduo –
Jis dvelkia ramumu ir vasaros šėlionių aidu.

Pro šalį prašmėžuoja susikūprinęs rugpjūtis, –
Greit  išakijus šiluma vėl subyrės į sodrią ryto miglą,
Kuri, sugriebusi glėbin, nublokš atgal į šaltą šaltą žiemą.

Regiu klajojančią padangę – atpažįstu plaukiančias tiesas,
Sulijusias širdin ir sielon ligi paskutinio lašo.

Rytojaus neišgrauš pakalnėn skubantis vanduo
Ir neišdegins speigas. Nenukryžiuos nei stulpas gėdos.
Paklūsta laikui net gamta – tiktai tikėjimas su mintimis kovoja.