Dovana

1.

Saulė,
laukais, miškais ridenas,
ne vieną kartą, mačiau,
tačiau,
pagaliau nušvinta,
ankstų sekmadienio rytą,
po visais,
nesvarumo, greičio dėsniais,
išnyra saulė,
po tuo aplėpusiu,
lyg varnalėšų lapais,
apniukusiu skliautu.

Saulė žiba, spindi -
upių, ežerų akyse -
žalia, mėlyna, platu,
saulė, nors sena, išdykusi,
o man norisi,
kažko skanaus užkrimsti.

2.

Tėvas, ko gero,
gabenas į miestą,
visus kaimo kvapus, balsus,
veža visą savo turtą -
mamos kraičio skrynią, pilna
legendų ir dainų.

Tėvo ratai,
apstrakčiai, negrabiai,
kaimo keliuku darda.
Nerimsta, ataidi,
gaidžių giedojimai,
gyvulių maurojimai,
iš pievų, girių tolimų.


3.

Kiek prigadinta popieriaus,
kiek išlieta prakaito, rašalo
į tuos eilėraščius,
kiek įdėta vargo, triūso -
už to luošo ąžuolo,
už to kreivo tvarto.

4.

Saulė, vis vien
aukštyn į viršų -
naujo namo, medžio,
miesto, kaimo šonu.
Saulė leidžiasi ir kyla.
- Brangioji,
neatsisakyki,
tos menkutės dovanos.

5.

Aš vėl tėvų namuos,
neturtingas, nuogas, basas,
apvogtoj Gimtinėj,
po juodą, pūtotą -
prisiminimų sniegą,
lyg paukštis,
naujų vanagų naguos.