Laiko sūpuoklės

Bitės, neša medų,
žiedlapių lietų sėjančios.
Kaimynai,
sukala senelei karstą,
o po metų,
kaimynai ir mane,
lyg nuvargusį žmogų
pamato.

Grįžęs,
iš sunkių, juodų vakarų,
verdu ilgesio,
nuovargio košę.
Riebios provėžos,
ant pažliūgusių,
kelių, takų,
o dangaus veidrodžiai,
ant pievų, tiltų plačių,
o kur vanduo kliuksėjo,
tuopos,
jau užsikrėtusios maru.

Supas laiko sūpuoklės.
- Smarkiau, plak širdie,
jau išskainiotos,
rudeninės,
pavasarinės prekės
ir liūdi plūgai, dalgiai
ant prieklėčių,
ir aš sakau,
gražus, jaunas,
šalnų nebodamas
- Žmonės, vėjai
ir jums sudie.

O naktimis,
sapnuojasi,
ant slenkščio akmens,
iškaltas, painus sakinys.
- Priglūdus,
prie šilto akmens,
jauku, gera
ir aš užmiegu
lyg senas arklys.

O ruduo,
nejuokais
gramzdina ir mane,
į šaltas žiemos ugnis,
o saulė, nuoga ir plazdanti,
ant šakų, veidų,
žadina žiedų, pumpurų
strazdanas,
o aš, stveriu į rankas,
senelės gumbuotą lazdą.