Iš „Laiškų Dievui“ (10)

Laiškai pritilo...
Gal neįtikau,
Nors danguje?
O gal taip leidžia atsidusti,
Suklusti savyje?
Tik šie keli per delną
Išsitiesė ne lyg apšalę.
Ir gal net truputį pikti:
“Trumpai - drūtai, tai Tavimi, Dieve, netikiu. Ot, pasakyk, kodėl  žmonės tavęs nemato? „
Jurijus, 2 kl.

Ir laukia tyloje -
Nejaugi neišgirs, jeigu yra?
Nejaugi galima tylėti,
Kai šitaip suplaka krūtinėje
Suskaudusi maža širdis?

Iš kito laiško klykteli abejone,
Kaip meilę išdalinti, Dieve:
“Aišku, kad aš tave labai myliu. Bet mamą ir tėtį – daugiau.  Ar tai blogai? „.
Renata, 2kl.

Ir keista man girdėt, kai žmonės sako,
Jog Viešpats jiems visur yra.
O - ne!
Davatkų dievas - dar ne Dievas
Net kardinolas Bačkis jo nežino,
Todėl ir Vilniaus arkikatedra – taip pat.
Pasimeldžia tauta toliau už durų,
Keiksnodama altorių,
Kurs mylėt nemoka...
Bet ar tik šiandien taip?
Jau velnias irgi poterius išmokęs,
Bažnyčios nesibijo,
Kryžiaus irgi – ne.
Ką pasakyt vaikam?
O sakote, kad Viešpats Jums visur...

Tyliu, užspringęs lašeliu dangaus
Ir sieloje labai negera:
Maniau, kad Dievą ten turiu,
Bet gali būt, kad irgi velnią...