Mano gatvės

Mašinos pilnos
lietaus ašarų,
lyg Dievo karvytės -
sprunka, važiuoja, šliaužia
į dulkinas, purvinas
kelių rankas.

Tyška Laiko srovės,
išnyrusios
iš tamsios nakties.
O aš, lyg kosmonautas,
prieš vėją, saulę,
krapštaus
užmiegotas akis,
o dangus taškos -
žiedais, lapais,
lietaus purslais, sidabru,
ir ūžia, smarkus lietus,
lyg dugstu, bitės laukinės.

O tarpuvartėj,
išnyrusi iš nakties
senutė -
likus viena,
dvelkianti vasaros karščiu,
sau, panosėj,
maldas, poterius kužda
ir šluotražiu brūžina,
šlapią šaligatvio briauną,
ir bučiuoja, glebėsčiuoja
lyg kūdikį,
mano, baltaveidį miestą.
Savyje pasislėpti
ji mėgsta.

Pučiant,
šaltiems vėjams,
mano gatvių žmonės,
rytais išvažiuoja,
kas į mokyklas,
kas su naujais drabužiais
į vaikų darželius.
Ir driekiasi
randais išmatuotas kelias,
išnyręs iš šalto lietaus,
ir nesustodamas
dainuoja -
po ąžuolais, liepom -
ilgų kelionių dainą.

Mano gatvės
rytais ištuštėja.
Šiokiadieniais,
tuščios pakrantės,
tik mašinos,
lyg žuvys skrieja,
ir gelsta, lyg obuoliai,
miesto laikrodžiai.
Čeža laikraščiai.

Šnara lapai, keliai
šnara jaunos, senos dienos.
Ir medžiai gelsta, rausta
į rudenio pabaigą.

Ir dangus -
arčiau namų,
žmonių, pasilenkia,
ir miestas saulę,
kaip obuolį
kramto.