Iš „Laiškų Dievui“ (9)

Ar manote, kad lengva būti danguje?
Kad lig ausų šypsnys
It žaibas šviečia veidą?
Ne taip, deja, ne taip...

Sustojęs laikas
Žiūri į akis -
O akys, žvilgsniu prakerta padangę
Ir tūpia tartum vieversys
Ant pilko lauko,
Kur lizdely mažame
Ir pats kadais išaugo.

Kad ir danguj,
O neišnyksta poreikis žinoti:
- Dzievuli, pakuždėki kur
Šiose platybėse tavęs ieškoti?
Šiandieną vėl man priminė laikus,
Kai pats dar vaikas
Ir kreivoja raidės
Per pokarį, suvilgyta krauju.
Atrodo, savo klausimus girdžiu:

“Na, gerai, Dieve. Kristus kentėjo dėl žmonių. O dėl ko tada kenčia žmonės? “
Živilė 2 kl.

“Ar tu supranti, kaip gėda būti neturtinga? „
Laima 2 kl.

Ne pokario laiškai.
Bet kaip man patikėti,
Kad rašo juos ne pokario vaikai,
Kur pučia skersvėjai,
Kur alkana ir šalta?

- Dzievuli, pakuždėki, kur
Šiose platybėse tavęs ieškoti?