o jei išties
galėtų Jis
pakišti mus
po kraupiai
šaltu vandeniu
penkis kartus
nugramdyti nagu
žemes, sulindusias
giliai odon
nupjaustyt apkapotus
šonus
paskui nuvarvinęs
sudėt į švarų indą
ir tik tuomet
leist prasižioti
Jiems
Atskleisiu paslaptį:
jei teisingai pamenu, "jie" čia buvo tarsi paskutinio teismo nariai :)
O gal mirtis? Siaubas, nebeprisimenu, ką tiksliai turėjau omeny :/ Na, vis vien esmė nelabai kinta: nuodėmių nuplovimas prieš mirtį - teismą.
alba, visai teisingai pasakė dėl minties pametimo. ir aš, tiesą sakant, pagalvojau, kad ir mano kūryboje dažnai trūksta tų siūlelių ;D vis dėlto, jamais_vue, man šį kūrinį įdomu skaityti netgi nežinant, kas tie jie. patys įvaizdžiai, eiliavimas kuria skaitymo malonumą.
Meskit "kraupiai".
Kodėl būtent penkis kartus?
Ekspresija yra, bet darbas neišbaigtas. Eilėraštis - karoliai. Karoliukai - motyvai - jungiami vieni su kitais siūleliais - aliuzijomis. Jei trūksta bent vienos aliuzijos, karoliai nutrūksta, mintis pasimeta. Dabar lyg trūksta vienos taiklios eilutės, paaiškinančios, kas tie Jie, kokiu tikslu vyko toks mazgojimas. Geriausiai ši eilutė gultų pabaigoje.