Rašyk
Eilės (75837)
Fantastika (2218)
Esė (1521)
Proza (10680)
Vaikams (2571)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







<…>  Kaip sakoma viename iš tvermės dėsnių apibrėžimų: kas turi pradžią – tas turi ir pabaigą… Begalybės sąvoka patogi tik matematikoje, kuri nebuvo vienas iš mano mėgiamų arkliukų dar nuo mokyklos laikų.
  Griūva, rodos – amžinos, sienos… Pats palankiausias laikas reikštis visokiems rėksniams, persivertėliams ir kitokiems “neopolithipiams” – anarchizmo rėmėjams, prisidengusiems kitokios laisvės samprata. Kur besidairytum – aplink vien tik klykiančių kraštutinumų mėgėjų sambūriai.
  Nebėra jau šalies kuriai prisiekėm, nebeliko ir tos priesaikos įsipareigojimų, nes, faktiškai  – neaišku nė kam raportuot. Antra vertus, jokios oficialios teisinės atsakomybės ir grasinimų Kariniais Tribunolaistėvynės išdavimą – taip pat “nenusimato”. Paliko mus vienus, kaip našlaičius šunyčius, išsibarsčiusius po visą buvusios imperijos teritoriją, be konkretesnių instrukcijų, tačiau nemanau, oi nemanau, kad visiškai pamiršo. Iš patirties žinau,  ir mokė nekart: kas nors neaišku – neužsiimk saviveikla, kitaip – būsi nubaustas (čia iš mūsų “specstatuto”). Taigi, guliau į dugną neribotam laikotarpiui, iki kokių nors šviežesnių naujienų meto…

  Pagaliau gavau pranešimą apie “draugo laidotuves”. Paprastas iki banalumo, bet genialus būdas pakviest į pasimatymą prie Kremliaus. Ilgai nesiruošiau – lagaminas seniai supakuotas dulka po lova. O ir vieta traukiny, kaip visad, panašiems atvejams, rezervuota. “Tokie kaip mes, civilio kailyje, lėktuvais neskraido”, –  mėgdavo sakyti Valentinas Pavlovičius – mūsų konspiracijos mokslų instruktorius, – “per daug akių į vieną tašką dokumentų kontrolės punkte”. Man šios garbės tikrai nereikia – droviuosi. Mat, dabartinio paso nuotraukoj – labai nefotogeniškai atrodau.

    Kad ir kiek kartų čia beatvykčiau – Raudonoji Aikštė nenustoja stebinusi savo didybe. Niekad nemažėjančioje eilėje į proletariato vado mauzoliejų galima pamatyt įvairaus plauko veikėjų, vienyjamų bendro tikslo, kas, be abejo, atsispindi visų jų veidų išraiškose: bent vienąkart gyvenime paspoksot į “kūjo ir pjautuvo patriarcho“, tarybinės versijos mumiją. Žinoma, susitikimams galima pasirinkti ir kitą, gausiai žmonių lankomą, vietą, tokią kaip, pavyzdžiui, turgavietę, bet ten, anot manųjų mokytojų, per daug erdvės nenumatyto netikėtumo faktoriui. Kitaip sakant, galiu ne laiku ir ne vietoj pasipainioti kokiam nors, „ne ta koja“ iš lovos išlipusiam arbūzų pardavėjui. Taigi, esu – kur esu, čia manęs vis tiek kas nors laukė. Nutėškęs tokią pat veido miną, kaip ir daugelis aplink susirinkusiųjų, daug nemąstydamas, stojau į to ilgo kirmino uodegos galą. Judam… Kuo arčiau bedančių mauzoliejaus nasrų – tuo žmonės tylesni. Eilinį kartą kyštelėjęs ranką švarko kišenėn, užčiuopiau popieriaus skiautelę, kurios, kaip aš puikiai žinojau, pats tikrai ten neįkišau. Ką gi, tikslas pasiektas anksčiau nei susitikimas su vienintele pirmojo imperijos faraono iškamša... Pats laikas atsitraukimui. Grynai dėl formalumo metęs žvilgsnį į savo vardinį “komandyrskyje” *, kažką nerišliai sumurmėjau panosyje ir pasitraukiau iš eilės. Įvykis – gal ir ne kasdieninis, turint omeny, jog atstovėta nemaža atkarpa, o ir laiko sugaišta tiek, kad net šešėlis jau kiton pusėn žiūri. Bet, argi maža kas žmogeliui gali atsitikti… Pasišalinti nedraudžiama – ne į sušaudymą žygiavau.

  Artimiausios metro stoties viešajame tualete, užsidaręs vienoje iš kabinų, išvyniojau popierėlį: kaip visada – adresas viešbučio, kur dabartiniu mano vardu rezervuotas kambarys. Įtariu, kad kambario kaimynas jau vietoje – laukia manęs. Suplėšęs smulkiais skuteliais pranešimą, viską sumečiau į klozetą. Nuleidęs vandenį, neskubėdamas išlindau iš savo laikinojo „darbo kabineto“ ir, pagal privalomą ritualą, nusiploviau rankas bei pasitaisiau ševeliūrą.
  Grįžau į traukinių stoties bagažo saugojimo kamerą, kur, tik atvykęs, palikau lagaminą su visu savo  YS* arsenalu: reikia būt kaip pionieriui – visada pasiruošusiam – velniai žino į kokią mėsmalę gali papult. Ką gi, pažiūrėsim – koks “draugas”, ir nuo ko “numirė”. Nuojauta kužda – laidos visus, iškart ir be maršų, kad procesas neužsitęstų ir netaptų per daug nuobodus…

  Užsiregistravęs viešbučio vestibiulyje ir gavęs iš budinčiojo raktą, patraukiau tiesiai prie laiptų. Nuo vaikystės nemėgstu liftų. Klaustrofobijos neturiu, čia kiti reikalai – greičiau principai, bet apie tai – kitąkart. Pakilęs į penktą aukštą, susiradau savo dviviečio vienvėrį, smarkokai apibraižytą, dvigubos faneros “šliuzą”, ir, sustojęs prieš jį, paleidau atsitempto lagamino rankeną. Šis garsiai šleptelėjo ant linoleumo, pranešdamas apie mano atvykimą visiems, kas tik klausėsi už savo durų, visame šito bendrabučio koridoriuje. Dabar galiu nesibaimindamas atrakinti užraktą, ir, žengęs vidun, tikėtis neišvysti į mane nukreiptos piktos pistoleto vamzdžio akies – bent jau atvirai.

  Jis iš tikrųjų atrodė kaip mokytojas iš provincijos. Net tarmė išdresiruota taip, kad kalbėdamas, visur vietoj “g” tardavo “h”. Bet tai nebuvo vienintelis panašumas į Michailą Sergejevičių *. Bendras (?) okulistas jiems abiems, tikriausiai, ir akinius iš to paties sandėlio užsakė. Tik Kirilui Viktorovičiui, kuriuo prisistatė mano kambario kaimynas, ant plikės nebuvo įžymiosios “tatuiruotės”, imituojančios besilengvinančių paukščių atakos padarinius. Apsikeitę keliais privalomais sakinias-formalumais, atsipalaidavome. Esame tie – kas ir turėjome būti.
  Gurkšnodami arbatą, prie šachmatų lentos, pradėjome pokalbį apie esmę. Tiksliau – kalbėjo Kirilas, aš tik klausiausi ir, retkarčiais, linktelėdavau galva. Žvaigždučių skaičius ant trūnijančių spintose mūsų paradinių uniformų, kuriomis, dėl suprantamų priežasčių, mums niekada neteko pasipuikuoti, antpečių – tokiai subordinacijai jokios įtakos neturėjo. Net neabejoju, kad iki pašnekovo “Grįžulo ratų” rango – man dar, uoJe-vaJe, kaip toli (Kamčiatka – arčiau). Tiesiog, buvau čia tam, kad gaučiau nurodymus, o jų būta nemažai…
  – Gali pasisvečiuot dar tris dienas, sąskaita apmokėta. Kadangi atvykai, tai mano komandiruotė šiandien – jau kaip ir atšaukta, keliausiu namo,  – tarė genseko * dvynys pabaigai.
  Atsisveikinant, Kirilas Viktorovičius, lyg tarp kitko, neoficialiai mestelėjo:
  – Ir atmink, sūneli: politika – ne mūsų reikalas, žiūrėk savo. Niekam mes neįdomūs, kai patiems vadams subinės dega...

  ... Važiuodamas atgalios, stengiausi visą išgirstą informaciją sudėliot į atitinkamus savo smegeninės stalčiukus. Na ir jovalas, blyn, gaunasi...
  Ką gi, viską apibendrinus, realūs faktai tokie: visa kontora reorganizuojama, tiek vidaus, tiek išoriniai prioritetai keičiasi, ir kažin ar kas befinansuos mūsų skyrių. Juk, kaip jau įprasta (kad net ir arkliui seniai tapo aišku), oficialiai mes niekada neegzistavom, o dabar, realiai – dar ir “duris” prieš pat nosį užtrenkė bei užrakino iš kitos pusės. Finita la Commedia, kaip mėgdavo kartot savigynos instruktorius mokymuose, kokiu nors efektingu veiksmu eiliniam naujokui prisukęs deguonį. Aišku, profesionalūs, besitrinantys sostinėje, aukštos kvalifikacijos administraciniai specialistai, ilgai be darbo neliks, bet tokiems kaip mes, vidutiniosios grandies komandiruojamiems operatyvininkams, nieko gero nešviečia. Tikriausiai, dabar ir yra tas šansas, kai būtų galima pamėgint anksčiau baigt karjerą, ir, be visa ko, dar nebūt išneštam “kojomis į priekį“ (?) ... Tik kur rast naują pradžią?

    Kas mes tokie, po tiek sąžiningai ištarnautų metų? Roninai? Skamba išdidžiai, tačiau kažkodėl jaučiuosi kaip koks benamis šuo, kurio tikrąjį vardą pamiršo net pats laikas... <... >




* (N-21) Visi veikėjai ir įvykiai – autoriaus pramanas, o sutapimai – atsitiktiniai.


Trumpas aiškinamasis žodynėlis:

* “Komandyrskyje” – prestižinis to meto rankinis mechaninis laikrodis
* YS – ypatinga situacija
* Michailas Sergejevičius Gorbačiovas – tuometinis TSKP generalinis sekretorius
* Gensekas – TSKP generalinis sekretorius (trump. rus.)
2010-06-18 01:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-21 00:52
sekluma
kaip tai as be nuomones, negaliu suprasti ka suskaiciau.

sunkiai susivokiau destimo manierose
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-04 10:12
Čia ne Aš
Nenusibodo skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-25 17:03
inas
Na,gal ir pramana ( nemanau,kad išgyvenimai iš piršto laužti,nors gal ir taip...),tačiau toks jau tas gyvenimas,dantis parodantis dažniausiai tuomet,kai šypsaisi... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-21 19:57
Saulute Šviesk
,,kas, be abejo, atsispindi''- kažkaip ne taip: ,,tai, be abejo";,,tokią, kaip pavyzdžiui turgavietę"- pavyzdžiui,turgavietę; ,,kitaip sakant''-inačie govoria- negerai: tiesą sakant, ar pan.; kambario kaimynas jau vietoje (užie v miestie): užtektų ,,kambario kaimynas jau laukia manęs".Ir panašiai.Kai skaitau knygas, tokiu stiliumi nerašoma.Čia už to herojaus esi pasislėpęs Tu. Tavo kalba. Parašiau nuoširdžiai- kaip man pasirodė.Bet skaityti nenuobodu. Yra išminties- pačioj pabaigoj:),,(Tik) Kur rast(i) naują pradžią?" Ir paskutinis sakinys protingas.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-20 22:27
Saulute Šviesk
taip sakant, kaip sugriauti kertiniai akmenys, taip sugriauti... Kai tekstas labai apkrautas, sunkiai skaitosi. Skaitant pasirodė, kad yra daug stiliaus klaidų...
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-20 13:15
drugelis7
Talentas aiškus,aš žaviuosi tavo kūryba:).Didžiulės tau sėkmės:).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-20 00:08
Kristina Poderyte
Leitmotyvas - benamystė. Pirmoji pastraipa, rodos, netiktų prie teksto temos, nes čia pabrėžiama ne begalybė, bet chaosas. Personažo kamerinės sąmonės erdvėje sugrąžinama ir apmąstoma praeitis dabartyje. Praeityje buvo įrėmintos žmogaus elgesio normos, nes buvo uždaros sienos. Sienoms sugriuvus, nebe ir personažo dalyvavimo, pagrįsto tikėjimu ir viltimi realios ir tikros laisvės, ėmė rastis chaosas. Iš chaoso neišeinama pabaigoje, nes veikėjas tapatinasi su benamiu šunimi, tebeieškančiu savų namų. Žmogus jaučiasi nesaugus perkurtoje valstybėje. Kodėl? Ar todėl, kad kitaip apribotos laisvės, ar todėl, kad neturi kam vergauti? Antroji ir trečioji pastraipos diktuotų antrąjį variantą, nes nėra nurodyta alternatyvos sovietiniams kanonams.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-19 23:29
Jaunelis Zylė
Sukrėtė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-19 13:04
gulbinas
ar tai čia gal "čekisto užrašai"?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-19 10:48
brudų brudas
Neilai, aš tavo ilgus tingiu skaityt (nuoširdžiai).
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-19 07:50
toraaut
čia juk niekas rimtai neskaito/ (čia nėra rimtų.) išskyrus svarbūs. labai labai, kaip dzievai. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-18 10:53
Kitkutis
Tia novelė ar itstrauka?? Apie emocijats jau nekalpu, ratsote kaip tsavdautojats! Pet kam pritsiekėte, priets ką ir dėl ko?? Aitsku priets Kitkį, taip?? Ciurlionits pritapė Tsaulių mutantą ir ziurkets, taip?? Gogija tia pats jumi, Neilai, ir ciklats!  „Vients prie vieno“ „paguldyta“. Pa its Tyrų!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-18 09:35
urbaite
Apie emocinį poveikį kaip kūrinio, net nekalbu...
O mąstau ir galvoju "viens prie vieno". Skaičiau, tarsi savo mintis, kurias kažkas labai aiškiai "išguldė" juodu ant balto :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-18 08:47
Mikė Lilikė
Puikus, talentingai parašytas, ir ne tas žodis, kad aktualus, REIKALINGAS - tas žodis. O naują pradžią rasti išties sunku. Kas čia - novelė ar tik ištrauka? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-18 08:29
toraaut
užtai čigonių bedančių yra, ir saulius mutantas, bei žiurkių gauja... ir visi žvaigždėja.
na gi kur ja šalis dingo, debesys kaip plaukė taip ir plaukia, saulė kaip švietė, taip tebešviečia, jūra taip pat, savo vietoje, niekas neišsinešė. šalis savo vietoje, tokia pati, kaip Čiurlionis tapė: tas pats apšvietimas ir saulės šviesos kritimo kampas. Demagogija čia pas jumi Neilai.
citata: "Nebėra jau šalies kuriai prisiekėm, nebeliko ir tos priesaikos įsipareigojimų, nes, faktiškai  – neaišku nė kam raportuot." --- kam prisiekinėjote, prieš ką, ir dėl ko? ir kas, jūs?.. (rašote kaip savdepo ideologijos pasiekėjas)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-18 02:58
Miškinis
Blemba, kaip patiko. Jau senokai taip įsijautęs skaičiau. Tie iš eksperimentinio ciklo (kas ir kam tai?) tai man kažkoks nesusipratimas, bet tokio rašymo pageidaučiau daugiau!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą