Skrendu į vėlių karalystę. Geltoni paukščiai su manim.
Aš vargo vergas, dantis sukandus,
Jaunystę žalią vysti palieku.
O mintys margos taip kankina...
Ir lapai skrenda geltoni kaip paukščiai.
Takai apleisti, vėjas rauda.
Jau mirė baltas mano džiaugsmas...
Dabar orkestras nebegroja ir žydinčių gėlių jau nebeskauda.