Dvaras

Mano dvaras – dvi akys šešėliuose.
Strazdo strazdanos. Sutemos sėlina,
kol pakimba alėjoj.
Ir tarnaitės, rūke išsilanksčiusios,
skalbia nuodėmes tvenkinio rankšluosčiuos.
Su žalčiais susilieja.

Dvaras mano – albumų dėlionėse.
Laiptų girgždesiu atmintį plonina.
Į gegutę stuksena.
Trupa tinkas. Gal metai? Į krištolą
ponas ašaras krupniko* išpila.
Žvakės kapsi Šopeną. 

Merkia kairę ponia tondo* drobėjė.
Tavo akys koridoriuos rodosi
ir nubėga klavyrais. 
Į tarnaitę po žaltį jau rangosi.
Smuiko linijom muistaisi rankose.
Šilkas plaukia, išnyra.

Suskaičiuoju vaiduoklius. Dar pelenus.
- Tu su kuo? – klausia vėlės ir keliasi.
Ir iš menės išvaro.
Linksi vėjai – liokajai. Aš – tekinas.
Tavo strazdanom strazdą pašnekinu.
Pabundu. Jau be dvaro. 



*Tondas – apskritas paveikslas, būdingas renesansui.
*Krupnikas – svaiginantis saldus gėrimas.