Dūsta susisukęs darganotas rytas:
Neišaušta akys, –
Užgulė miglos vaizdai.
Negirdėjau, ką gegulė šiąnakt sakė, –
Tik kukavimas netilo
Lyg Velykų rytmečio varpai.
Ramumos prašiau, bet tiktai spengė
Vakarykštės tiesos
Lyg įskilę molio lipdiniai.
Beldės žodžiai, nepraleidę miego,
Ir vis kaito mintys
Apie viena – kitko nematai.
Vėl prabėgs diena, nurijus sprangią viltį:
Glostysiu kaltes,
Kurių dar rudenį nepažinai,
Patikėsiu apvaizda lemties ir ji nuves
Ne išmaldauto lašo,
Bet susitarimo su savim. Ramiai.