Lengvomis, saulės spindulių suknytėmis,
Plazda per minčių sodus ir vitražų debesis elfės.
Brandina gyvybės medžiai
Pačias saldžiausias- vyšnines mintis.
Vasaros smilkiniuose paskęsta laikas,
O saulė laibais piršteliais
Kutena naivumo upeliūkštį.
Krykštaujantis vanduo vėsina
Elfių pėdutėmis nugludintus akmenukus,
Glamonėja vėjas šokančius ramunėlių kūnus
Bei lenkia joms galvas prieš minties didybę.
Saldžiai gaiviame sapne paskęsta erdvė ir laikas...
Eiliukas labai gražus ir estetiškas, ką ir besakyti, bet turėtų būti šio to daugiau - emocijos, "minčių kabliukų", kažko, kas bakstelėtų ir išliktų dar kurį laiką perskaičius, - va šito pasigedau. Už grožį žiebiu 3 žvaigždeles ir dar vieną žvaigždelę paskatinimui paieškoti gelmės ;)
Dar patarčiau nenaudoti tokių, pavadinkim, tiesioginių įvaizdžių kaip "minčių sodai", "naivumo upeliūkštis", o pabandyti apžaisti įvardžiais aplinkui pasirinktą objektą (mintys, naivumas) jo tiesiogiai neįvardinant. Žinau, taip daug sudėtingiau, bet tai kilsteli eiliuką į kitą lygmenį :)
Gana gražus kalbėjimas, nors įvaizdžiai ir pasirinkti tradiciniai – saulė, vėjas, vanduo. Ir sapnas pakankamai stereotipinis, bet gražus. Patiko man kai kurios metaforos net labai.
Taip pat pasigendu kažkokio akcento eilėraštyje. Nesakau, kad problemos, nors gal ir ji būtų neprošal – negi visi sapnai tokie jau be išorinės įtampos? Kita vertus, priimu tokį pasakiškumą, bet vis tiek kažką labiau reikėtų išryškinti. Šiuo atveju kaip ir elfės būtų tas protagonistas, bet...
Žodžiu, vertinčiau taip 3 ir 4. Tegu dabar bus 4 paskatinimui ir už iniciatyvumą, kad paprašėt pakomentuoti.