„Žodžiai“

Žodžiai būna lyg vėjo šnabždesiai. Kartais iš jų kyla audra, o kartais jie dovanoja atgaivą sukaitusiam kūnui
Žodžiai gali sužeisti, žodžiai gali pagydyti. Viltis taip pat šnabždesys. Toks menkas. Bet įkvepiantis.
Viskas, kas sukurta yra iš įkvėpimo. Tik vieni griauna, o kiti kuria. Vieni kalba, o kiti tyli. Vieni šnabžda, o kiti rėkia. Ar klyksmas visada yra garsesnis už kuždesius?
Tikrai ne. Minia nutyla prieš charizmatišką, tyliai kalbantį žmogų.
Kova būna tada, kai kovoji.
Gal galima būti pacifistu? Abejones kelia ar XXI amžius tai leistų. Turi kovoti už viską: save, artimuosius, gyvenimo būdą. Pagrindinis ginklas - žodžiai. Lyg kulkla jie išskrieja iš burnos ir tarsi kontroliniu šūvis gali sunaikinti žmogų. Pasakydami blogą žinią, ištardami 'aš tavęs nemyliu', mes nužudome, kovodami už savo laimę.
Kartais žodžiai būna ištarti lyg netyčia. Tie netyčiniai žodžiai vienintelė teisybė pasaulyje, kuriama sakoma, tai, kas paranku, iš to ko galima gauti naudą.
Pravertas kambario langas, leidžia pajusti nakties vėjo gaivą. Kaip nuoširdžiai būtų gera išgirsti jėgų ir įkvėpimo suteikiančius žodžius.
Tik nežinia kaip jie skambėtų, jei nebūtų banalūs, prisotinti mandagumo ir turėdami kažką akivaizdžiai teisingo, ko nebūtų galima užginčyti ar sukritikuoti. Tokie žodžiai daugumai tampa ginklu kovojant už savo laimę, už savo tiesą ir siekius.
Kai meilė tampa žodžiais ji miršta. Nes meilė yra įkvėpimas griauti arba kurti. Abejingumas visada būna išraiška, būna veiksmas. Retai tai būna žodžiai, todėl ir meilė turi būti jausmas, arba teigiama išraiška, tam, kad nugalėtų minėtąjį abejingumą.
Gal būtų žymiai paprasčiau gyventi, jei būtų mažiau žodžių. Jei nekęsdami mes trenktumėm, jei jausmus būtų parodyti, o ne apkalbėti.
Rašymas, tai naivus būdas perteikti jausmą, nes visi tuos pačius sakinius supranta skirtingai, todėl skirtingai ir pajaučia.
Rašymas, tai mano ginklas kovai.