Nepyk, Šeštadieni,
Į viešumą nedidelę einu.
Tų pliurpalų ir taip APSTU -
Kiekvienas rašo, rašo, rašo
Ir dažnas tikis būti poetu.
Ir aš renku eilėraščius į knygą,
Nors suprantu - nebus gerai:
Jausmai poezijoj apnykę,
O man blogiau –
Šukuoju plaukus, o ten – plikė,
Mėnulis nusileidęs ant galvos.
Bet ką daryti,
Jei pradėtą darbą reikia baigt?
Nesu naivus –
Greičiau sutiksiu špygą,
Negu užuojautą,
Kad negebėjau padaryt geriau.
Tačiau blogiausia, kad, Šeštadieni, žinau.
Poezija - ne KNYGOSE
Ir netgi ne eilėraščiuos, deja.
Galbūt ji akmeny,
Galbūt išėjo pasivaikščioti sode,
Galbūt atėjo pasakyt per mano žodį,
Kad ji tik sieloje Žmogaus tikra,
O visa kita - kopija
Ir dar blogiau...
tegu kiek asmeniškas , bet subtilus kūrinukas su gražia ironija ir filosofija , visai nematau čia jokio negatyvo , patiko ... ir išraiška stilistinė - jau įprasta autoriui , puiku ...