Progiesmis

Klampiais kilometrais išmatavau
Tyro jausmo artumą
Kreivas šypsulys lūpose ilgam užstrigo
Atsinaujino būtojo laiko spazmai
Aimana - manoji giesmė pavasariui
Vėl skausmingai lėtas buvimas
Nors gęstančią viltį įpūsti bandau
Kramtau geltoną spalvą - pienių žiedus
Ieškojau Paberžėje beržo
Apsikabinti ir susilieti norėjau
Lašnojant užgauliam ašarų lietui
Pažėriau žodžius tarsi žirnius
Ir atsiklaupiau
Dabarties skausmai sumažino
Praeities skaudulius
O lakštingalos suokia ir suokia
Ataidi desperatiškas juokas
Būtojo laiko vis daugiau ir daugiau
Čia ir Dabar susitraukia
Į mažą taškelį
Aš jame ištirpau susiliejau
Tyla