po atostogų

Po alyvom
žiedlapiai,
melsvai, rausvai nudažo -
akis, plaukus.

Bet, staiga -
pašoksta į viršų
kaimos svirtys -
debesų laivais atplaukusios -
jos gyvos, gyvos.

Sužaibuoja.
Suriaumoja griaustinis,
suriaumoja, kaip tėvas,
kaip uošvis, kaip jautis.

O kiek šieno
prišienauta -
tam, vienam gyvuliui.
Žiedlapiai
po obelimis, po slyvomis.

Pienių galvos,
jau nupjautos.
O kaimo svirtys -
leidžiasi ir kyla -
jos gyvos, gyvos.


2.

Lyg kažko bijodami,
bunda namai, sodai.
Iš miego
žmonės keliasi,
ir mes keliamės.
Pernykščiais obuoliais, slyvom
vaišinamės,
ir ant rankų,
saulėtekius keliame..

O ant Nemuno krašto
sapnuojasi -
žiedais, vaisiais
aplipę sodai,
ir iš po storų
debesų išnyręs,
kaip vaikas -
sveikinas vakaras.

Ir akys
prisiminti ima -
apleistą klėtį,
tėvų namus, klojimą.

Lenkiuos prie žemės
ir prašau
atleidimo,
kaip akmuo
vidury laukų pasimetęs.
Ir sunkus, nepakeliamas
po daugelio metų,
manęs laukiantis -
sugrįžimas,
vienam žmogui
nepakeliamas.